Kas švenčia Jonines, o kas Gencijonines?
Ieškoti vieno rečiausių Lietuvos augalų žiedo ne menkesnis nuotykis nei bandyti atrasti legendinį paparčio žiedą. Džiugu, kad kol kas melsvasis gencijonas vis dar aptinkamas Kauno marių regioniniame parke.
Lankydami vieną melsvojo gencijono (Gentiana cruciata) augavietę aptikome ne tik retuosius augalus, bet ir visą „sanitarinį mazgą“ – tarp krūmų besimėtančius tualetinio popieriaus likučius bei dailiai nokstančius „bobausius“. Ir ne bet kur, o vietoje, kur auga retas augalas, nuo kurio priklauso vieno rečiausių mūsų drugelių išlikimas.
Melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata) – vienas iš tų augalų, kuriuos lengva praeiti nepastebėjus, bet kurių netektis gali sugriauti visą mažą gamtos pasaulį. Šis daugiametis augalas išsiskiria sodriai mėlynais žiedais, standžiu stiebu ir kryžmai išsidėsčiusiais lapais. Jis auga sausose, saulėtose pievose ir šlaituose, o kiekviena išlikusi augavietė yra svarbi biologinei įvairovei. Tačiau jo vertė slypi ne tik grožyje. Jis yra gyvybiškai reikalingas vienam rečiausių Lietuvos drugelių – gencijoniniam melsviui (Phengaris alcon). Drugio patelės deda kiaušinėlius tik ant melsvojo gencijono žiedų ir lapų.
Gencijoninio melsvio istorija apskritai primena gamtos stebuklą. Šiai rūšiai išlikti reikia ne tik paties augalo, bet ir tinkamos pievos, ir tinkamų skruzdėlių. Vikšras pirmiausia maitinasi gencijonu, o vėliau jį „įsivaikina“ tam tikros genties skruzdėlės, kurių globoje jis toliau vystosi. Pakanka prarasti vieną grandį – ir visa sistema ima byrėti. Tikra gamtos inžinerija, kurioje kiekviena detalė svarbi. Tai viena sudėtingiausių ir įspūdingiausių priklausomybių mūsų gamtoje. Jei nelieka gencijono – nelieka ir gencijoninio melsvio. Todėl saugodami gencijoną saugome ne vien augalą. Saugome visą sudėtingą ryšių tinklą, kurį gamta kūrė tūkstančius metų. Tad jautrioms augavietėms žalą gali padaryti ne tik statybos, arimai ar invazinės rūšys. Kartais užtenka vieno žmogaus, kurį gamta pašaukia ne ta kryptimi…
Todėl primename: gencijonų tręšti nereikia ir prašome nedaryti augavietės išviete. Šis prašymas galioja ir kitose parko teritorijose. Jei jau gamta pašaukė, pirmiausia įsitikink, kad aplink nėra retų ir saugomų augalų. O tada – daryk kaip katiniukas: atsakingai pasirink vietą ir pasirūpink, kad tavo apsilankymas gamtoje nepaliktų nemalonių staigmenų kitiems. Nes prisipažinkime – Lietuvos pažintiniuose takuose sutiktas kakas tai ne latviškas „kakis“ – nėra nei mielas, nei pūkuotas. O saugomų rūšių augavietė tikrai nėra ta vieta, kur verta palikti savo „indėlį“ į biologinę įvairovę.
Kokį apčiuopiamą indėlį gali palikti? Junkis prie savanoriavimo iniciatyvos saugomose teritorijose ir padėk mums pasirūpinti Natura 2000 teritorijų priežiūra dalyvaudamas talkose. Gamtos vertybių išsaugojimas prasideda ne nuo didelių projektų, o nuo elementarios pagarbos tam, kas auga po mūsų kojomis.
