Kauno marių regioninis parkas
Kultūros paveldas
FACEBOOK
Kultūros paveldas

Archeologinės vertybės

Nemuno vidurupis tarp Kauno ir Gardino XIV a. tapo gynybine linija, saugojusia valstybės centrą - Trakų ir Vilniaus kunigaikštystes - nuo kryžiuočių antpuolių. Čia buvo pastatytos mūrinės Kauno ir Gardino pilys, o tarp jų - medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Strėvos pilys. Kauno mūrinė pilis, jos vidinis ir išorinis gynybiniai žiedai atliko strategiškai svarbią funkciją lietuvių ir kryžiuočių kovų metu. Vidiniam žiedui, nuo pilies nutolusiam per 2- 6 km, priklausė Veršvų, Eigulių, Aukštųjų Šančių, Pajiesio, Marvelės piliakalniai. Išoriniam žiedui, nutolusiam per 8-12 km, anot archeologo G. Zabielos, galima skirti Pyplių, Lentainių, Vieškūnų, Pakalniškių, Vainatrakio, Virbališkių piliakalnius.

Vieškūnų piliakalnis, dar vadinamas Šuneliškės Kalnu, įrengtas aukštumos kyšulyje į Nemuno slėnį, dabar iš pietų juosiamame Kauno marių, o iš vakarų - Šuneliškių Ravo upelio. Tai vienas geriausiai išlikusių Lietuvos piliakalnių (Kauno marių pakrančių regione vienintelis išlikęs beveik sveikas iš maždaug 50 dabar užlietų Kauno marių ir sunaikintų erozinių procesų), nes ilgą laiką buvo nežinomas, atrastas tik 1992 m. Vieškūnų piliakalnis datuojamas XIV a. antrąja puse. Piliakalnis buvo įrengtas kaip mūrinę Kauno pilį iš pietryčių pusės dengianti medinė pilaitė tam tikslui parinktoje vietoje, priklausanti išoriniam gynybiniam žiedui. Pilaitė buvo mažiausiai vieną kartą pulta. Šalia pilaitės buvo įkurta papėdės gyvenvietė (iki 1 ha ploto), įrengta ankstesnės akmens amžiaus gyvenvietės vietoje ir gyvavusi tiek pat, kiek ir pats piliakalnis. Gyvenvietės šiaurinėje pusėje į Šuneliškių Ravo upelį įsilieja bevardis upelis. Medinei pilaitei Vieškūnų piliakalnyje sunykus (jos istorinis pavadinimas neaiškus), gyvenimas vėl persikėlė į Nemuno slėnį. Jame turėjo būti ir to meto kapinynas.

Žmonės pasakoja, kad "kadaise čia nusižudė vietos dvarininko duktė. Nuo tada čia pradėjo vaidentis. Eini naktį, tai čiulba, tai staugia. Bet dažniausia tai šunys vaidendavosi visokie. Vis šuva toks išbėgdavo nuo to ravo. Nuo tų šunų toks ir kalno vardas." (Almonaitis V.,1995)

Pasak legendų, Pakalniškių piliakalnį supylė senovės lietuviai, o ant jo puikavosi garsaus Nemuno slėnio žemių valdovo Vaišvydo medinė pilis, ilgus amžius gynusi ir saugojusi šią vietovę nuo priešų. Nemuno slėnyje gyveno Vaišvydo valdiniai.

Iš šiaurės vakarų, rytų ir pietryčių piliakalnį juosė Nemuno slėnio daubos. Dabar iš šiaurės rytų riboja Kauno marios. Tai krantinis, sudėtinis, sustiprintas, su prie jo iš pietvakarių įrengtu 25 m skersmens dubens pavidalo priešpiliu, kompleksinis fortifikacinis įrengimas. Į šiaurę ir vakarus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos lygiu paviršiumi ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų (šiaurinė dalis užlieta Kauno marių). 1 km į šiaurę nuo piliakalnio buvo II tūkst. pradžios-XV a. senkapis. Piliakalnis datuojamas I- II tūkst. pirmąja puse.

Lašinių piliakalnyje, spėjama, stovėjusi medinė Strėvos pilis, greta kurios 1348 metų vasario 2 d. įvykęs žymusis Strėvos mūšis. "1348 metais, Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį", - rašoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai - lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė garsiuoju Strėvos mūšiu - vienu iš skaudžiausių XIV a. lietuvių karinių pralaimėjimų.

Šiame mūšyje Algirdo ir Kęstučio kariuomenės pralaimėjusios Vokiečių ordinui. Lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje. Istoriko T. Baranausko spėjimu, mūšis vyko ties Strėvos ir Nemuno santaka, tad nuskendę kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ant Nemuno ledo. 1368 m. rugsėjį Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kariai apgulė Strėvos pilį, ją užėmė ir sudegino. Pilis daugiau nebebuvo atstatyta.

Piliakalnis įrengtas Lietuvių genčių žemėse, Strėvos upės dešiniajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Strėva, o iš pietvakarių vakarų ir rytų supa upės slėnio daubos. Aukštumoje į šiaurės vakarus nuo piliakalnio egzistavusi papėdės gyvenvietė. Piliakalnis priskirtinas X- XIV a.

Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje stūkso du Maisiejūnų piliakalniai, pirmasis įrengtas atskiroje kalvoje. Šiaurėje, šiaurės vakaruose, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, šlako, dvejos trinamosios girnos. 250 m į šiaurės rytus yra V- VI ir XI-XII a. pilkapynas. Piliakalnis datuojamas I- II tūkst. pradžia. Antrasis Maisiejūnų piliakalnis, dar vadinamas Surgantiškių piliakalniu, yra 130 m į pietvakarius nuo pirmojo piliakalnio esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalnis labai apardytas ariant. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pirmąja puse.

Samylų piliakalnis yra Kauno marių kairiajame krante, ties Samylų įlanka, apie 150 m nutolęs nuo kranto. Piliakalnį iš trijų pusių supa aukštumos, nuo kurių jis atskirtas 100 metrų lomele. Piliakalnis stačiais apie 20 m aukščio šlaitais. Tai miniatiūrinis piliakalnis. Šiaurės ir rytų papėdėse yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios, grublėtos ir lygios keramikos, akmeninių trintuvų. Pasakojama, kad senovėje ties piliakalniu stovėjusi pagonių šventykla.

Visginų piliakalnis įrengtas aukštame Nemuno kranto kyšulyje. Iš šiaurės vakarus ir pietryčius piliakalnį saugojo gilios griovos, nusileidžiančios į Nemuno slėnį (dabar Kauno marias), tik iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma.

Pasakojama, kad piliakalnyje kasant buvo randama deginto molio gabalų, puodų šukių. Apie 0,3 km į pietus buvo Visginų kapinynas, dabar jau sunaikintas. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra buvusi gyvenvietė. Manoma, kad jis buvęs apgyvendintas I- II tūkst. pradžioje. Piliakalnis ilgą laiką buvo ariamas. Seniau nuo jo atsiverdavo neapsakomo grožio vaizdas, todėl kaimo jaunimas mėgdavo čia švęsti įvairias šventes, kūrendavo laužus, rengdavo šokius.

Dovainonių / Kapitoniškių piliakalnis yra aukštumos kyšulyje, kurį suformavo į Nemuną įtekantis Seilupio upelis. Į vakarus nuo piliakalnio, skiriamas griovio, įrengtas papilys. Gynybinio- tvirtovinio pobūdžio piliakalnis priklauso miniatiūrinių piliakalnių tipui, kuriuose paprastai buvę įkurtos bendruomenės vyresniųjų sodybos ar slėptuvės. Deja XIX a. pab.- XX a. pirmojoje pusėje Nemunas nuplovė nemažą piliakalnio dalį. Išliko tik 4 x 5 m dydžio aikštelės dalis ir juosusio pylimo vakarinė ir šiaurinė dalys.

Remiantis piliakalnyje surasta keramika (lipdyta brūkšniuotoji, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiesta) bei piliakalnio struktūra, archeologai piliakalnį datuoja I tūkst. viduriu- II tūkst. pradžia. Piliakalnis ne kartą buvo sunaikintas, sudegintas. Septynis kartus piliakalnis buvo stiprinamas ir aukštinamas, sutvirtinant mediniais rąstais.

Piliakalnis buvo gerai žinomas vietiniams gyventojams, kurie ant jo švęsdavo Jonines- degindavo laužus. Pagal vietinių žmonių pasakojimus po ąžuolu piliakalnio viršūnėje yra paslėpti pinigai ir juos ne kartą matė "degant". Buvo bandyta surasti, bet iki šiai dienai "nerasti".

Dabintos piliakalnis buvo įrengtas Dabintos dešiniajame krante, netoli santakos su Nemunu esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalniu vadinama gana didelė, žema, nuolaidžiais šlaitais kalva. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia. Buvo ariamas, apardytas apkasų, liko tik vietomis nustumdytas dirvonuojantis vakarų šlaitas.

Apie Kauno marių apylinkių seniausiąją praeitį ypač daug sužinome iš atrastų kapų. Ryškiausia - laidojimo papročiai, apie kuriuos byloja pilkapiai. Kauno marių regioninio parko teritorijoje yra jotvingiams priskirtini Maisiejūnų/ Surgantiškių ir Dovainonių/Kapitoniškių pilkapynai.

Kairiajame Strėvos upės krante, apie 300-400 m. nuo Maisiejūnų piliakalnio, ant kalvos driekiasi 150 m ilgio ir 50 m pločio pilkapynas. Maisiejūnų, Surgantiškių pilkapiai, esantys rytų Lietuvos pilkapių areale (galutinai nusistovėjusiame ~ IX-Xa.), priklauso vadinamiesiems akmeniniams pilkapiams. Jie skirtini jotvingiams (bent jau su ankstesniais kapais (V- VI a.) su pastebima lietuvių įtaka. Pagal rastąsias įkapes pilkapynas datuojamas V- VI ir XI-XIIa.

Dovainonių, Kapitoniškių pilkapiai. Apie 1 km į šiaurės vakarus nuo Rumšiškių-Jiezno kelio tilto per Uolės upelį į šiaurės rytus nuo Kauno marių yra išsidėstę keturi Dovainonių, Kapitoniškių pilkapynai. Pilkapynai datuotini IX-XII a., pirmajame pilkapyne aptikta po vieną geležinį pjautuvą. Dauguma pilkapių sužaloti Pirmojo pasaulinio karo apkasų.

Istorinės vertybės

Be piliakalnių grandinės, Kauną ir jo apylinkes supo ir kiti fortifikaciniai įtvirtinimai. Greta Kauno marių yra du unikalaus Rytų Europoje fortifikacinės architektūros ir karo istorijos paminklo Kauno tvirtovės žiedo objektai: carinę Rusiją menantis V fortas, du Vaišvydavos blindažai ir Pirmojo pasaulinio karo Geležinkelio (Palemono) forto liekanos su blindažų grandine.

Savo išplanavimu išsiskiriantis, penkiakampės formos asimetriškas, prisitaikęs prie aplinkos V fortas buvo pastatytas 1889 m. Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. rugpjūčio 5 d. fortas, kaip ir visa Kauno tvirtovė, buvo užimta vokiečių karuomenės, iki 1941m. buvo naudojama ūkiniams reikalams, o 1944 m. perėjus į sovietų armijos jurisdikciją, forte įsikūrė techninis PVO (oro gynybos) divizionas. Teritorijos kraštovaizdį formuoja forto teritorijos želdiniai ir sovietmečiu pastatyti priešlėktuvinių raketų bazės pastatai. Šiuo metu fortą sėkmingai populiarina dažasvydžio klubas "Legionas".

Pirmąjį pasaulinį karą mena ir parko teritorijoje esančios 1914-1918 m. vokiečių karių kapinėsMaisiejūnų kaime. Istorinė atmintis gyva ir daugelyje kitų Kauno marių apylinkių kapinaičių, kuriose palaidota dalis iš užlietojo Nemuno slėnio iškeltų žmonių palaikų.

Architektūrinės-urbanistinės vertybės

Pažaislio vienuolyno ansamblis - XVII a. Lietuvos baroko perlas. Ansamblio branduolys - bažnyčia - originalus kūrinys su fasade dominuojančiu šešiakampiu kupolu, kampiniais bokštais. Ansamblio pastatuose apie 140 įvairaus didumo freskų. Be bažnyčios pastatų, kompleksą sudaro šventieji vartai, forestorius, vienuolynas, eremitų nameliai, varpinė, oficinos, ūkiniai pastatai, didieji vartai. Šis vienuolyno ansamblis vienas vertingiausių Rytų Europoje. Vienuolynas nuo seno garsėja tikinčiųjų ypač garbinamu "Kamaldulių Dievo motinos" paveikslu, viena garbingiausių XVII a. relikvijų. Vienuolyno kieme yra kapų ir paminklų, čia palaidotas rusų poetas Aleksejus Lvovas, sukūręs carinės Rusijos himną.

iena tradiciškiausių ir įdomiausių XIX a. (pastatyta 1860 m.) rytų Lietuvos liaudiškų bažnyčių -Rumšiškių bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia stovėjo apatinėje Nemuno terasoje, iš kur dėl Kauno hidroelektrinės statybos beveik nepakeista perkelta į aukštesnę vietą - viršutinę Nemuno terasą. Bažnyčia stačiakampio plano, su šoninėmis zakristijomis, penkiasiene apside ir bokšteliu. Bažnyčios archaiškumą žymi senosios tikybos pėdsakus išlaikę dvi poros storų kvadratinių stulpų su aukštais pjedestalais ir žalčių galvomis dekoruotais kapiteliais. Vertingi ir nežinomo autoriaus romantinio laikotarpio vargonai, pasižymintys gražiu ir švariu skambesiu. Šalia bažnyčios stovi triaukštė medinė varpinė.

Rumšiškių apylinkėse augo ir įkvėpimo sėmėsi poetas Jonas Aleksandravičius-Aistis. Jo palaikai tik po kelių dešimtmečių pasiekė gimtąją žemę ir Rumšiškių kapines.

Palemone įsikūręs žymios lietuvių poetės Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Poezijos mylėtojai kasmet renkasi į dailininko skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtuose namuose vykstančius poetės gimimo ir mirimo metinių minėjimus, tapusius gražia Lakštingalų slėnio literatūrinių vakarų tradicija.

Vertingiausias technikos paminklas regioniniame parke - Tadaravos malūnas, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1850 m. Deja, malūnas sudegė 1997 m., išlikę tik mūrinės malūno sienos ir malūnininko namas. Malūnas buvo įrengtas prie Strėvos upės, per kurią 1927 m. nutiestas gražus plento tiltas - dar viena architektūros vertybė.

Kauno mariųregioninis parkas
Kauno marių regioninis parkas
Kauno marių regioninio parko direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.
Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., LT-53106 Kauno raj.,
tel. (8-37) 383 071
info@kaunomarios.lt