Kauno marių regioninis parkas
Kultūros paveldas
FACEBOOK
Kultūros paveldas


Kauno marių regioniniame parke galima pamatyti nemažai nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, menančių turtingą regiono istorinę praeitį – laikus, kai Nemunas tekėjo įprasta vaga. 35 iš jų įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir saugomi valstybės.

Seniausius laikus, kuomet Nemuno slėnyje ėmė kurtis pirmieji gyventojai, mena archeologiniai objektai. Nors akmens amžiaus žmonių pėdsakus, aptiktus šio ankstyviausio laikotarpio stovyklavietėseprie Nemuno, jau seniai išplovė Kauno marių vanduo, vis dar galime grožėtis archajiškais, marių „nuglostytais“ viduramžių epochos kraštovaizdžio architektūros šedevrais – Pakalniškių, Vieškūnų, Samylų, Lašinių, Maisiejūnų ir Visginų piliakalniais, kurie vienas su kitu galynėjasi formos unikalumu, įtvirtinimų gausumu ar istorine patirtimi. Net ir Kauno marių bangų plakami, jie dar ilgai primins pagonybės laikus, valstybės priešaušrį ir baltų genčių kovas su kryžiuočiais.

Visgi, galingesnė už priešo antpuolį jėga daugeliui archeologinių objektų, buvusių Kauno marių teritorijoje, tapo technologinė pažanga: statant Kauno hidroelektrinę ir užtvenkus Nemuną, kovą su bangomis pralaimėjo Senosiose Rumšiškėse ir Kapitoniškėse buvę pilkapynai ir senkapiai, nugrimzdo Kokalnis, panašaus likimo sulaukė ir Žiegždrių, Pelekonių, Dovainonių piliakalniai. Nors jie ir prarado savo materialias formas, jos įsitvirtino istorinėje atmintyje: žmonių prisiminimuose, legendose ir senose fotografijose.

Nemunas visada buvo baltų genčių apgyvendintų plotų natūrali skiriamoji riba: kairiajame jo krante gyveno jotvingiai, dešiniajame – lietuvių gentys. Šiandien jų palikimas – pilkapiai ir įspūdingi piliakalniai, kurie šimtmečius tarnavo senojo slėnio gyventojams kaip įtvirtintos slėptuvės, skirtos apsisaugoti nuo priešų. Keletas piliakalnių priklausė Lietuvai strategiškai svarbiam Kauno mūrinės pilies išoriniam medinių pilių gynybiniam žiedui. Vėlesniais amžiais apsauginį-gynybinį vaidmenį perėmė žiediniu principu aukštuose Nemuno šlaituose įrengti Kauno tvirtovės fortai, kurie regioniniame parke, kaip ir piliakalniai, saugo abu krantus. Karybos istorijos momentus primena ir pavieniai gynybiniai įrenginiai. Fortai įdomūs savo architektūra, išdėstymu kraštovaizdyje ir autentiška istorine patirtimi. Tai ne tik kultūros vertybė, bet ir gamtinė buveinė: apleistuose fortuose įsikūrę ramybės ieškantys šikšnosparniai.

Prie Nemuno žmonės ne tik kariavo, bet ir meldėsi. Vaizdingas senojo slėnio kraštovaizdis atitiko visas sąlygas, kad Nemuno pašonėje įsikurtų dievo namai. Prie Nemuno iškilo vienas garsiausių vienuolynų Lietuvoje – Pažaislis, kuris ir šiandien, išsaugojęs tobulas barokines formas, formuoja sakralinę aurą ir vaizdingai puošia Kauno marių kraštovaizdį. Iš marių dugno arčiau dangaus, ant kalvelės, pakilo medinė Rumšiškių varpinė ir bažnyčia, stebinanti vidaus interjero archajiškumu.

Senasis Nemuno slėnis buvo išpintas kelių ir vieškelių tinklu. Palei upių tėvą vingiavo Vytauto Didžiojo vieškelis, kuriuo, anot legendų, iš Gardino, Vilniaus ir Trakų keliaudavo ir didingieji Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovai, ir paprasti žmonės, pirkliai ir klajokliai.

Pirmojo pasaulinio karo laikus mena Vokietijos ir Rusijos imperijų karių kapai Tadaravoje, technikos istoriją reprezentuoja Strėvos tiltas ir Tadaravos malūno liekanos, iškeltų kaimų pamiršti neleidžia memorialiniai koplytstulpiai, o legendas gaivina mitologinės vietovės.

Marių apylinkės iki šiol mena garsių žmonių vardus, kurie savo kūrybos mūzas penėjo senojo Nemuno slėnio vaizdais: Kampiškėse gimęs ir Rumšiškėse augęs poetas Jonas Aistis ir Palemone savo vyro architekto Bernardo Bučo pastatytame name gyvenusi ir kūrusi Salomėja Nėris, kurių memorialiniai muziejai šiandien įsikūrę šalia marių, 1936-1942 m. Dovainonyse gyvenęs dailininkas Vladas Didžiokas, kurio tapyba puošia Rumšiškių bažnyčios interjerą, lietuvių literatūros klasikas Antanas Baranauskas, savo kūrybinį talentą 1851-1853 m. pradėjęs skleisti Rumšiškių raštininkų mokykloje. Prie garsiųjų Nemuno rėvų lankėsi ir tapė dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, o baugųjį „Velnio tiltą“ poemoje „Gražina“ aprašė romatizmo epochos atstovas Adomas Mickevičius. Didelį indėlį į senajame Nemuno slėnyje buvusių kaimų istorijos gaivinimą įnešė rašytojas Stanislovas Abromavičius, pats gimęs ir augęs senosiose Rumšiškėse. 

Svarbią Kauno marių regioninio parko kultūros vertybių dalį užima nematerialaus paveldo apraiškos – etnografiniai duomenys apie senojo Nemuno slėnio kaimų gyvenimą, buvusias kultūros paveldo vertybes, „dugniečių“ prisiminimai, senosios fotografijos, mitologinė medžiaga. O iš marių dugno kilusi dainavimo tradicija, kurią puoselėja etnografinis kolektyvas "Samylų senolės", įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Iš "nuskendusio" Pakalniškių kaimo žvejo tinklo suformuotos Kauno marių formos. R.Mikitiejevos nuotr.




Nemuno vidurupis tarp Kauno ir Gardino XIV a. tapo gynybine linija, saugojusia valstybės centrą - Trakų ir Vilniaus kunigaikštystes - nuo kryžiuočių antpuolių. Čia buvo pastatytos mūrinės Kauno ir Gardino pilys, o tarp jų - medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Strėvos pilys. Kauno mūrinė pilis, jos vidinis ir išorinis gynybiniai žiedai atliko strategiškai svarbią funkciją lietuvių ir kryžiuočių kovų metu. Vidiniam žiedui, nuo pilies nutolusiam per 2- 6 km, priklausė Veršvų, Eigulių, Aukštųjų Šančių, Pajiesio, Marvelės piliakalniai. Išoriniam žiedui, nutolusiam per 8-12 km, anot archeologo G. Zabielos, galima skirti Pyplių, Lentainių, Vieškūnų, Pakalniškių, Vainatrakio, Virbališkių piliakalnius.

Vieškūnų piliakalnis, dar vadinamas Šuneliškės kalnu, įrengtas aukštumos kyšulyje į Nemuno slėnį, dabar iš pietų juosiamame Kauno marių, o iš vakarų - Šuneliškių Ravo upelio. Tai vienas geriausiai išlikusių Lietuvos piliakalnių (Kauno marių pakrančių regione vienintelis išlikęs beveik sveikas iš maždaug 50 dabar užlietų Kauno marių ir sunaikintų erozinių procesų), nes ilgą laiką buvo nežinomas, atrastas tik 1992 m. Vieškūnų piliakalnis datuojamas XIV a. antrąja puse. Piliakalnis buvo įrengtas kaip mūrinę Kauno pilį iš pietryčių pusės dengianti medinė pilaitė tam tikslui parinktoje vietoje, priklausanti išoriniam gynybiniam žiedui. Pilaitė buvo mažiausiai vieną kartą pulta. Šalia pilaitės buvo įkurta papėdės gyvenvietė (iki 1 ha ploto), įrengta ankstesnės akmens amžiaus gyvenvietės vietoje ir gyvavusi tiek pat, kiek ir pats piliakalnis. Gyvenvietės šiaurinėje pusėje į Šuneliškių Ravo upelį įsilieja bevardis upelis. Medinei pilaitei Vieškūnų piliakalnyje sunykus (jos istorinis pavadinimas neaiškus), gyvenimas vėl persikėlė į Nemuno slėnį. Jame turėjo būti ir to meto kapinynas. Piliakalnis išsaugojo marių dugne buvusio ir iš žemėlapių išnykusio Vieškūnų kaimo pavadinimą.

Žmonės pasakoja, kad "kadaise čia nusižudė vietos dvarininko duktė. Nuo tada čia pradėjo vaidentis. Eini naktį, tai čiulba, tai staugia. Bet dažniausia tai šunys vaidendavosi visokie. Vis šuva toks išbėgdavo nuo to ravo. Nuo tų šunų toks ir kalno vardas." (Almonaitis V.,1995)



Pakalniškių piliakalnį,
pasak legendų, supylė senovės lietuviai, o ant jo puikavosi garsaus Nemuno slėnio žemių valdovo Vaišvydo medinė pilis, ilgus amžius gynusi ir saugojusi šią vietovę nuo priešų. Nemuno slėnyje gyveno Vaišvydo valdiniai. Iš šiaurės vakarų, rytų ir pietryčių piliakalnį juosė Nemuno slėnio daubos. Dabar iš šiaurės rytų riboja Kauno marios. Tai krantinis, sudėtinis, sustiprintas, su prie jo iš pietvakarių įrengtu 25 m skersmens dubens pavidalo priešpiliu, kompleksinis fortifikacinis įrengimas. Į šiaurę ir vakarus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos lygiu paviršiumi ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų (šiaurinė dalis užlieta Kauno marių). 1 km į šiaurę nuo piliakalnio buvo II tūkst. pradžios-XV a. senkapis. Piliakalnis datuojamas I- II tūkst. pirmąja puse. Piliakalnis pavadintas šalia jo, senajame slėnyje, buvusio Pakalniškių kaimo vardu.

Piliakalnis patenka į Pakalniškių pažintinio tako trasą – nuo jo galima pradėti keliauti taku arba, jei startuosite nuo Girionių pusės – užbaigti savo žygį užkopiant pasigrožėti atsiveriančia panorama.

Lašinių piliakalnyje, spėjama, stovėjusi medinė Strėvos pilis, greta kurios 1348 metų vasario 2 d. įvykęs žymusis Strėvos mūšis. "1348 metais, Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį", – rašoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai – lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė garsiuoju Strėvos mūšiu – vienu iš skaudžiausių XIV a. lietuvių karinių pralaimėjimų. Šiame mūšyje Algirdo ir Kęstučio kariuomenės pralaimėjusios Vokiečių ordinui. Lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje. Istoriko T. Baranausko spėjimu, mūšis vyko ties Strėvos ir Nemuno santaka, tad nuskendę kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ant Nemuno ledo. 1368 m. rugsėjį Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kariai apgulė Strėvos pilį, ją užėmė ir sudegino. Pilis daugiau nebebuvo atstatyta. 

Piliakalnis įrengtas Lietuvių genčių žemėse, Strėvos upės dešiniajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Strėva, o iš pietvakarių vakarų ir rytų supa upės slėnio daubos. Aukštumoje į šiaurės vakarus nuo piliakalnio egzistavusi papėdės gyvenvietė. Piliakalnis priskirtinas X–XIV a. Sakoma, kad ant Lašinių piliakalnio gyvenę milžinai, kurie susimojuodavo su savo giminaičiais, gyvenusiais kitoje Strėvos pusėje – ant Maisiejūnų.

Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje stūkso du Maisiejūnų piliakalniai, pirmasis įrengtas atskiroje kalvoje. Šiaurėje, šiaurės vakaruose, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, šlako, dvejos trinamosios girnos. 250 m į šiaurės rytus yra V- VI ir XI-XII a. pilkapynas. Piliakalnis datuojamas I- II tūkst. pradžia. Antrasis Maisiejūnų piliakalnis, dar vadinamas Surgantiškių piliakalniu, yra 130 m į pietvakarius nuo pirmojo piliakalnio esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalnis labai apardytas ariant. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pirmąja puse.

Samylų piliakalnis yra Kauno marių kairiajame krante, ties Samylų įlanka, apie 150 m nutolęs nuo kranto. Piliakalnį iš trijų pusių supa aukštumos, nuo kurių jis atskirtas 100 metrų lomele. Piliakalnis stačiais apie 20 m aukščio šlaitais. Tai miniatiūrinis piliakalnis. Šiaurės ir rytų papėdėse yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios, grublėtos ir lygios keramikos, akmeninių trintuvų. Pasakojama, kad senovėje ties piliakalniu stovėjusi pagonių šventykla. Netoliese yra dar vienas Samylų II piliakalnis, atrastas 2013 metais.

Visginų piliakalnis įrengtas aukštame Nemuno kranto kyšulyje. Iš šiaurės vakarus ir pietryčius piliakalnį saugojo gilios griovos, nusileidžiančios į Nemuno slėnį (dabar Kauno marias), tik iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Pasakojama, kad piliakalnyje kasant buvo randama deginto molio gabalų, puodų šukių. Apie 0,3 km į pietus buvo Visginų kapinynas, dabar jau sunaikintas. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra buvusi gyvenvietė. Manoma, kad jis buvęs apgyvendintas I- II tūkst. pradžioje. Piliakalnis ilgą laiką buvo ariamas. Seniau nuo jo atsiverdavo neapsakomo grožio vaizdas, todėl kaimo jaunimas mėgdavo čia švęsti įvairias šventes, kūrendavo laužus, rengdavo šokius. Piliakalnis sunkiai pasiekiamas, iki jo neveda kelias, tenka eiti laukais.

Dovainonių / Kapitoniškių piliakalnis yra aukštumos kyšulyje, kurį suformavo į Nemuną įtekantis Seilupio upelis. Į vakarus nuo piliakalnio, skiriamas griovio, įrengtas papilys. Deja XIX a. pab. – XX a. pirmojoje pusėje Nemunas nuplovė nemažą piliakalnio dalį. Išliko tik 4 x 5 m dydžio aikštelės dalis ir juosusio pylimo vakarinė ir šiaurinė dalys. Remiantis piliakalnyje surasta keramika (lipdyta brūkšniuotoji, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiesta) bei piliakalnio struktūra, archeologai piliakalnį datuoja I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Piliakalnis ne kartą buvo sunaikintas, sudegintas. Septynis kartus piliakalnis buvo stiprinamas ir aukštinamas, sutvirtinant mediniais rąstais. Piliakalnis buvo gerai žinomas vietiniams gyventojams, kurie ant jo švęsdavo Jonines – degindavo laužus. Pagal vietinių žmonių pasakojimus po ąžuolu piliakalnio viršūnėje yra paslėpti pinigai ir juos ne kartą matė "degant". 

Dabintos piliakalnis buvo įrengtas Dabintos dešiniajame krante, netoli santakos su Nemunu esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalniu vadinama gana didelė, žema, nuolaidžiais šlaitais kalva. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia. Buvo ariamas, apardytas apkasų, liko tik vietomis nustumdytas dirvonuojantis vakarų šlaitas. Yra privačioje žemėje.

Apie Kauno marių apylinkių seniausiąją praeitį ypač daug sužinome iš atrastų kapų. Ryškiausia – laidojimo papročiai, apie kuriuos byloja pilkapiai. Kauno marių regioninio parko teritorijoje yra Maisiejūnų/Surgantiškių ir Dovainonių/Kapitoniškių pilkapynai.

Kairiajame Strėvos upės krante, apie 300-400 m. nuo Maisiejūnų piliakalnio, ant kalvos driekiasi 150 m ilgio ir 50 m pločio pilkapynas. Maisiejūnų, Surgantiškių pilkapiai, esantys rytų Lietuvos pilkapių areale (galutinai nusistovėjusiame ~ IX–Xa.), priklauso vadinamiesiems akmeniniams pilkapiams. Jie skirtini jotvingiams (bent jau su ankstesniais kapais (V – VI a.) su pastebima lietuvių įtaka. Pagal rastąsias įkapes pilkapynas datuojamas V–VI ir XI–XIIa.

Dovainonių, Kapitoniškių pilkapiai. Apie 1 km į šiaurės vakarus nuo Rumšiškių-Jiezno kelio tilto per Uolės upelį į šiaurės rytus nuo Kauno marių yra išsidėstę penki Dovainonių, Kapitoniškių pilkapynai. Pilkapynai datuotini IX–XII a., pirmajame pilkapyne aptikta po vieną geležinį pjautuvą. Dauguma pilkapių sužaloti Pirmojo pasaulinio karo apkasų ir "juodųjų archeologų".



Ramunės Mikitiejevos nuotraukos


Kauno tvirtovės fortų įtvirtinimai. Be piliakalnių grandinės, Kauną ir jo apylinkes supo ir kiti fortifikaciniai įtvirtinimai. Greta Kauno marių yra du unikalaus Rytų Europoje fortifikacinės architektūros ir karo istorijos paminklo Kauno tvirtovės žiedo objektai: carinę Rusiją menantis V fortas, du Vaišvydavos blindažai ir Pirmojo pasaulinio karo Geležinkelio (Palemono) forto liekanos su blindažų grandine.

Savo išplanavimu išsiskiriantis, penkiakampės formos asimetriškas, prisitaikęs prie aplinkos V fortas buvo pastatytas 1889 m. Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. rugpjūčio 5 d. fortas, kaip ir visa Kauno tvirtovė, buvo užimta vokiečių karuomenės, iki 1941m. buvo naudojama ūkiniams reikalams, o 1944 m. perėjus į sovietų armijos jurisdikciją, forte įsikūrė techninis PVO (oro gynybos) divizionas. Teritorijos kraštovaizdį formuoja forto teritorijos želdiniai ir sovietmečiu pastatyti priešlėktuvinių raketų bazės pastatai. Šiuo metu fortą sėkmingai populiarina dažasvydžio klubas "Legionas".



Pirmąjį pasaulinį karą mena ir parko teritorijoje esančios 1914-1918 m. Vokietijos ir Rusijos imperijų karių kapinės Maisiejūnų kaime. Istorinė atmintis gyva ir daugelyje kitų Kauno marių apylinkių kapinaičių, kuriose palaidota dalis iš užlietojo Nemuno slėnio iškeltų žmonių palaikų.

Senasis kelias (Vytauto Didžiojo vieškelis).  Taip apie Vytauto Didžiojo vieškelį 1934 m. kalbėjęs Kauno marių užlietame Kampiškių kaime (buvusiame kairėj Nemuno pusėj, už dabartinio Kapitoniškių iškyšulio) gimęs garsusis poetas Jonas Aistis:

„Seniai, labai seniai drauge su Nemuno sukria vaga vingiavo vieškelis iš Kauno į Trakus, į Vilnių, į Gardiną... Ne Kaune jo pradžia – ne Trakuose, ne Vilniuje ir ne Gardine jo galas. Ilgus amžius jį tiesė gausios lietuvių tautos kartos; jis senas, kaip sena lietuvių tauta. Mes nežinome nei kada, nei kas jį pradėjo tiesti, tik žinome, kad jis buvo ilgus amžius tiesiamas. Pamažu ir šuoliais jis ilgėjo. Pamažu jis ir nyko. Šiandien jo yra likę tik tarpai. Jau niekas neatstatys jo, nes laikas ir žmonės jį suardė. (...) Daug amžių ir daug kunigaikščių jį tiesė. Sako, kad jis prasideda Baltijos marių geltonosiose smiltyse, kad jis baigiasi Juodųjų marių bangose. Juo ėjo ir važiavo didžiųjų kunigaikščių pulkai ir gurguolės. Juo ėjo svetimų šalių vizbūnai ir pasiuntiniai. (...) Jis buvo vienintelis pagal Nemuno vagą...“  

Vieškelis vingiavo nuo Baltijos jūros iki Vilniaus, nuo Kauno driekėsi palei Nemuną, o senosiose Rumšiškėse šakojosi į dar 2 atkarpas. XX a. šeštajame dešimtmetyje nutiesus naują Vilniaus – Kauno plentą dalis vieškelio atsidūrė po naujuoju greitkeliu, kita iki šiol naudojama kaip vietinės reikšmės kelias. Dar vieną ilgą ir vaizdingą slėnyje buvusią kelio atkarpą 1959 m. užtvenkus Nemuną prarijo Kauno marios. Kauno marių pakrantėje išlikęs į marias vedantis archajinio vieškelio ruožas turi valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusą. Manoma, kad Vytauto didžiojo vieškelis galėjo būti vienas seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies sausumos kelių. Vieškeliu keliavo daugelis žymių istorinių asmenybių – ne tik Lietuvos, bet ir užsienio, tarp jų ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas 1812 m. žygio į Rusiją metu. 



Ramunės Mikitiejevos nuotraukos


Pažaislio vienuolyno ansamblis – vienas vertingiausių XVII a. Lietuvoje ir Rytų Europoje sakralinių baroko statinių. Ansamblio fundatorius, XVII a. vid. LDK Didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas šią vietovę pavadino Mons Pacis (Taikos/Ramybės Kalnas), taip norėdamas įamžinti ir savo vardą, ir pranašaudamas kuriamos ramybės oazės likimą. Ansamblio branduolys – bažnyčia – originalus kūrinys su fasade dominuojančiu šešiakampiu kupolu, kampiniais bokštais. Ansamblio pastatuose apie 140 įvairaus didumo freskų. Vienuolynas nuo seno garsėja tikinčiųjų ypač garbinamu „Kamaldulių Dievo motinos” paveikslu, viena garbingiausių XVII a. relikvijų. Pažaislio vienuolyno ansamblio dermė reiškiasi ne tik per architektūrą, tapybą ir skulptūrą. Pirmiausiai unikali pati Pažaislio vienuolyno integracija į vietovę. Vienuolyno forma (pastatų ir želdinių išdėstymas erdvėje) primena kamaldulių herbą, vaizduojantį du balandžius, geriančius iš vienos taurės. Natūroje taurės formą primena ilga perspektyvinė alėja tarp Didžiųjų ir Šventųjų vartų ir pats šventorius, o iš abiejų pusių prigludę baltais žeidais pavasarį prasiskleidžiantys sodai – tai tarsi du iš vienos taurės geriantys balandžiai.



Įdomi ir aplinkinė Pažaislio gamta: netoliese auga storiausias Kauno miesto ąžuolas, o kito jo pirmtako vietą žymi skulptoriaus J.Šlivinsko sukurtas metalinis „Metraštis“, kuriame išraižytas galiūno skerspjūvis ir ant simbolinių kamieno rievių sužymėtos svarbiausios medžio gyvavimo periodą apimančios Lietuvos istorijos datos.

Viena tradiciškiausių ir įdomiausių XIX a. (pastatyta 1860 m.) rytų Lietuvos liaudiškų bažnyčių – Rumšiškių bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia stovėjo apatinėje Nemuno terasoje, iš kur dėl Kauno hidroelektrinės statybos beveik nepakeista perkelta į aukštesnę vietą – viršutinę Nemuno terasą. Tai vienintelė bažnyčia, kurią sovietinė valdžia leido iškelti iš būsimų marių dugno. Bažnyčia stačiakampio plano, su šoninėmis zakristijomis, penkiasiene apside ir bokšteliu. Bažnyčios archaiškumą žymi senosios tikybos pėdsakus išlaikę dvi poros storų kvadratinių stulpų su aukštais pjedestalais ir žalčių galvomis dekoruotais kapiteliais. Vertingi ir nežinomo autoriaus romantinio laikotarpio vargonai, pasižymintys gražiu ir švariu skambesiu. Šalia bažnyčios stovi triaukštė medinė varpinė. Šioje bažnyčioje buvo krikštytas ir Rumšiškių apylinkėse (Kampiškių kaime) gimęs bei augęs poetas Jonas Aistis (perlaidotas dabartinėse Rumšiškių kapinėse), taip pat čia filmuotos ir kelios pirmojo lietuviško pilnametražio filmo "Onytė ir Jonelis" (1931 m.) scenos. 



Ramunės Mikitiejevos nuotraukos







Kauno mariųregioninis parkas
Kauno marių regioninis parkas
Biudžetinė įstaiga, Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., LT-53106 Kauno r., tel. (8-37) 383 071, el. p. info@kaunomarios.lt
Duomenys apie Kauno marių regioninio parko direkciją kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 193371328.
Visos teisės saugomos. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.