Žodis RAMSARAS skamba kaip burtažodis. Ir juo mes šiandien buriame apie šlapynes. Ramsaro vardu vadinamas šlapynių apsaugai skirtas tarptautinis susitarimas, pasirašytas 1971 m. vasario 2 d. Tad šiandien mintimis, o kas turite galimybę – ir fiziškai, keliamės į pelkėtas vietas. Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios durpinės pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens: nuolat ar periodiškai užmirkusios ir užlietos teritorijos (šlapi miškai, užliejamos pievos, lagūnos, seklūs ežerai su apyežeriu ir t.t.)

Pelkės – ne tik spanguolės

Nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis, vadinami pelkėmis. Pagal savo mitybą ir augaliją, skirstomos į 3 tipus: žemapelkes, tarpinio tipo ir aukštapelkes. Šiuo metu natūralios durpinės pelkės užima tik apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 procentus. Jos mums svarbios ne tik dėl spanguolių. Tad pelkių dienos proga pasidarykime spanguolių kisieliaus ir jį gurkšnodami pamąstykime, kokios vis dėlto ypatingos yra pelkių skonis ir tūkstančius metų besiformuojanti jų prigimtis.

Pelkėse auga daugybė augalų, kurių kitose ekosistemose nesutiksime. Daugelis jų reti ir saugomi, o kai kurie savo gyvenimo būdu ir žavi, ir šokiruoja. Pavyzdžiui, saulašarės – mažytės spindinčios monstriukės, kurios trūkstamų maisto medžiagų gauna vartodamos ne kokius maisto papildus, o vabzdžius! O kur dar ypatingą aromatą pelkėje kuriantis eterinis gailių kvapas ir 50 žalių atspalvių atpažinti provokuojantis kimininių samanų kilimas. Pelkėdaros procesai vyksta labai lėtai – per metus esant palankioms sąlygoms susidaro vos 1 mm durpių, tad metrui durpių susiformuoti prireikia tūkstančių metų. Neatsakingu elgesiu šiuos pelkės kūno audinius galime sunaikinti padarydami ilgai neužgyjančias “žaizdas”.

Naudingesnės už miškus

Pelkės yra tarsi kempinės, kurios sugeria vandenį, reguliuodamos jo perteklių, tuo pačiu prisidėdamos ir prie potvynių reguliavimo. Jos maitina iš jų ištekančius upelius, palaiko jų vandeningumą net sausros metu. Pelkė dosni – savo sukaupta drėgme ji dalinasi su apylinkių (ir ne tik) teritorija, garindama vandenį drėkina orą ir padeda kitiems augalams išgyventi.

Pelkė yra ir filtras. Gamtai pelkės reikalingos taip, kaip žmogui reikalingi inkstai. Jos sugeria iš aplinkos teršalus ir visokį „blogį“ susiurbia, užkonservuoja savyje.

Pelkės yra ir CO2 saugyklos – tarsi seife po septyniais užraktais, durpių kloduose užrakindamos daug daugiau anglies nei bet kuri kita sausumos ekosistema, pralenkdama ir miškus. Žinoma, tol, kol nebūna pažeistos ir kultivuojamos.

Tad kitą kartą, kai lankysitės, pavyzdžiui, mūsų mėgiamoje Dubravos rezervatinės apyrubės aukštapelkėje ir nedidelę, į bonsą panašią pušelę palaikysite jaunu medeliu – nesuklyskite. Jai gali būti ir šimtas metų – senesnė ir už jus! Tiesiog ne kiekvienas gali užaugti dideliu gyvendamas pelkėje. Tam reikia turėti daug ištvermės, stiprybės ir palaikymo. Tad palaikykime pelkes, būkime jų fanai, grožėkimės ypatinga jų prigimtimi, tausokime ir žavėkimės jų teikiama nauda.

Tikimės, pasibaigus karantinui vėl galėsime pakviesti į vieną populiariausių Gamtos mokyklos edukacijų „Atradimai pelkėje“ ir šią ypatingą ekosistemą bei jos teikiamą naudą patirti gyvai.