Šiandien Pusiaužiemis. Per pusiaužiemį mūsų protėviai budino, žadino gamtos gyvastį: papurtydavo apšarmojusias obelis, pabelsdavo į avilius, apžiūrėdavo aruodus. Šiuo metu, sako, bunda ir gyvatės, bet garsiausiai linksniuojamas dryžuoto padaro iš miško vardas. Kas ten sukas?

Daugelis jį žino kaip barsuką. Tačiau šis kalvoto kraštovaizdžio fanas ir urvų projektavimo profesionalas turi itin smagiai skambantį lietuvišką pavadinimą. Opšrus (Meles meles) – stambiausias kiauninių šeimos žinduolis. Lietuvoje jo artimiausi giminaičiai yra kiaunės, žebenkštys, šermuonėliai ir ūdros. Visgi, barsukas su jų ūkiais nebendrauja, ir ne tik dėl karantino. Jis mėgsta saviizoliaciją, o jo urvas yra jo tvirtovė. Tiesa, kartais barsukų kaimynystėje, tiksliau pasinaudodami jų urvyno tuščiais „kambariais“, įsikuria lapės ar usūriniai šunys – juk kai kuriems žvėrims privatumas negalioja. Kartais nutinka net taip, kad neapsikentę kaimynų nevalyvumo, vietoj to, kad gerai pamokytų įsibrovėlius, barsukai tiesiog išsikrausto patys. Na ir kantrybė!

Žvėrių pasaulio pedantas

Afrikoje ir Azijoje gyvena bebaimis opšraus giminaitis – bitėdis (arba medlaižis) barsukas. Jis laikomas vienu drąsiausių gyvūnų pasaulyje, kuris nesibodi „užsirauti“ net ant kokio liūto. Matyt, gėdydamiesi tokių akiplėšų giminaičių, kurie kabinėjasi prie kiekvieno praeivio, ir tiesiog būdami gryno šiaurietiško charakterio, mūsiškiai barsukai pasirenka gyventi kuo ramesnėse vietose, rausia urvus ir pasirodo tik sutemus. Kartais urvyne gyvena visa barsukų kolonija – kelios šeimos kartos. Jeigu sutampa charakteriai, barsukai gali sudaryti porą ir visam gyvenimui. Bet pripažinkime, net ir žmonių pasaulyje skyrybos dėl charakterių nesutapimo dažnas reiškinys, tad ko tikėtis iš barsukų.
Mažiausiai tikėtina iš gyvūno, kad jis bus tvarkingas. Bet barsukai itin mėgsta švarą – jų urvas ir jo aplinka nuolat prižiūrimi, valomi, o maždaug 20 metrų atstumu nuo urvo būna įrengtas tualetas. Turbūt bendras tiek „vyrams“, tiek „moterims“ – juo naudojasi visa šeima. Jei tame pačiame kalnelyje įrengtas „kotedžiukas“, t.y. gyvena kelios barsukų šeimos – visos jos turi savo atskiras išvietes. Tad žmones, kurie nuolat sukasi tvarkydamiesi, reikėtų vadinti ne pedantais, o barsukais.

Opšrus yra sumažintas lokio variantas. Net jo pėdos atspaudas panašus į meškos. Kadaise žmonės pusiaužiemio herojumi buvo pasirinkę mešką (dar senesniais amžiais kai kur tai buvo ežiukas – taip pat žiemos miegu miegantis žinduolis). Turbūt, tai priklausė nuo tam tikros rūšies populiacijos gausos. Meškos Lietuvoje jau senokai išnykusios – tad tikėtis rasti jų pėdsakus prie žiemos guolio būtų dviguba šventė. Štai todėl orų berniuku pasirinktas barsukas.

Prognozuodavo orus

Sakoma, sausio 25 dieną barsukas verčiasi ant kito šono ir visi sulaikę kvėpavimą laukia, kas bus toliau? Išlįs jis pasivaikščioti po mišką visas apsimiegojęs? O gal apsivertęs ant kito šono, pasikasys bambą ir toliau pūs į ūsą – taip prognozuodamas, kad dar galima pamiegoti, mat pavasaris ateis negreit. Jei pavyksta rasti barsuko pėdsakų miške tokiu metu – žiema greitai baigsis. O gal barsuką tiesiog nemiga kankina ir kažkas ramybės neduoda? Štai todėl nepamirškime, kad žiemą ramybė gyvūnams itin svarbi, ypač tiems, kurie miega. Ar tai būtų opšrus, ar ežiukas, ar šikšnosparnis, ar miegapelė.

Orų prognozę palikime Šulijai, o su barsukais susipažinti galima nebūtinai šmirinėjant prie jų urvų, bet ir keliaujant Pakalniškių pažintiniu taku ir landžiojant po informacinių stendų „urvelius“. Pakalniškių pažintinis takas driekiasi Girionių eroziniu kalvynu – būtent tokios buveinės yra mėgiamos ir barsukų: jie čia turi išmynę savo "pažintinius takus", o parko lankytojams pažinti išskirtines parko vertybes ir gamtos įdomybes padeda nuorodos ir stendai.


Jaunosios gamtos reindžerės Rugilės Kamarauskaitės nuor.