Kauno marių regioninio parko gamta
Kauno marių regioninis parkas ir gretimos jo apylinkės nepasižymi išskirtine reljefo įvairove amžiaus, kilmės ir sandaros požiūriu. Tai paskutinio apledėjimo ledyno palikta aukštuma bei jo prieledyninių marių suformuota lyguma.
Kauno marių regioninis parkas yra dviejų stambių geologinių struktūrų sandūroje. Tai Baltijos sineklizė ir Mozūrijos–Baltarusijos anteklizė. Čia 450–700 m storio nuosėdinių uolienų sluoksniai dengia kristalinio pamato magmines bei metamorfines uolienas. Nuosėdinės dangos sluoksnius pagal amžių galima skirstyti į dvi dalis. Apatinę, didesnę dalį (300–650 m) sudaro prekvartero (viršutinio proterozojaus, kambro, ordoviko, silūro, devono, permo, triaso, jūros, kreidos) uolienos, o viršutinę dalį – kvartero laikotarpio nuogulos. Jei apatinės dalies uolienos dažniausiai yra jūrinės kilmės, tai viršutinę dalį suformavo kontinentiniai ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Parko teritorijos paviršių dengia stora kvartero nuogulų danga. Jos storis svyruoja nuo 100 iki 200 metrų. Kvartero storymė sudaryta daugiausia iš ledyninės kilmės nuogulų ir nuosėdų. Vieni sluoksniai susidarė tiesiog ištirpus ledynui (tai moreninis priemolis ir priesmėlis), kitus sluoksnius (smėlis, žvyras) suklostė tekantys ledyno tirpsmo vandenys. Nemažai nuosėdų nusėdo prieledyninėse mariose (molis, aleuritas, smėlis). Be ledyninių, dar sutinkamos upių, ežerų, balų ir kitos kilmės nuogulos. Labai svarbi kraštovaizdžio sąlyga – paviršiaus grunto litologinė sudėtis. Parko ir jo apylinkių paviršiaus litologinė sudėtis labai nevienoda, įvairi.
Regioninis parkas yra Lietuvos vidurio lygumose. Vidutinis aukštis virš jūros lygio 65–75 metrai. Aukščiausios pakilumos iškyla iki 91 m virš jūros lygio. Žemiausios įdubos (44 m ir žemiau) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė parke – 46 metrai. Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvos teritoriją. Remiantis įvairaus pobūdžio tyrimais, šiuo metu traktuojama, kad Kauno marių regioninio parko teritorijos paviršiuje yra paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo Baltijos stadijos bei jos smulkesnių suaktyvėjimų (fazių) dariniai. Svarbią reikšmę reljefo formavimui turėjo ir vėlesni įvairūs geologiniai procesai – solifliukcija, termokarstas, erozija, defliacija, pelkėjimas. Reljefą sudaro ledyno ir jo tirpsmo vandenų sukurtos formos. Vyrauja plokšti, banguoti vietovaizdžiai. Reljefas, jo struktūra, geomorfologinė išraiška yra bene viena pagrindinių sąlygų, lemiančių estetinę kraštovaizdžio vertę. Parke ir jo apylinkėse išskirti ir apibūdinti 32 reljefo kompleksai. Visi kompleksai pagal geologinius ir geomorfologinius ypatumus apjungti į kalvynų, pakilumų, lygumų, duburių, slėnių grupes.
Pagal klimatinį Lietuvos teritorijos rajonavimą parko teritorija patenka į Vidurio žemumos Nemuno žemupio porajonį. Klimatas žemyninis. Vyrauja pietvakarių rumbų krypčių vėjai. Žiemą dažniau pučia P, PR ir PV vėjai, vasarą – Š, ŠR ir ŠV vėjai. Vyrauja silpni vėjai. Vėjai, silpnesni už 15 m/s, yra retas reiškinys. Stiprūs vėjai padaro daug žalos miškams. Stipriausi ir pavojingiausi miškams vėjai būna lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais. Didžiausią žalą parko teritorijoje esantiems Dubravos eksperimentinės mokomosios ir Kaišiadorių miškų urėdijų miškams padarė šios audros: 1956 m. sausio mėn. 21–23 d.,1961 m. gruodžio mėn., 1967 m. spalio mėn. 17–18 d., 1969 m. lapkričio mėn. 1–3 d., 1991 m. gruodžio mėn. ir 1993 m. sausio mėn. 13–14 d.
Vegetacijos laikotarpio vidutinis mėnesio kritulių kiekis (mm): balandžio – 42, gegužės – 61, birželio – 79, liepos – 92, rugpjūčio – 91, rugsėjo – 61. Per visą vegetacijos laikotarpį iškrenta apie 426 mm kritulių, o per metus 600–650 mm. Aukščiausia santykinė oro drėgmė lapkričio – sausio mėn. (83–89 %). Nuo sausio iki gegužės mėn. drėgmė palaipsniui mažėja (iki 51–63 %). Bendroji saulės radiacija per metus 84–86 kcal/cm2. Vidutinė metinė saulės spindėjimo trukmė – 1675,3 val. Vidutinė vegetacijos periodo mėnesių temperatūra: balandžio – 5,70C, gegužės – 12,30C, birželio – 15,70C, liepos – 16,90C, rugpjūčio – 16,30C, rugsėjo – 12,60C ir metinė – 6,20C. Absoliutus oro temperatūros metinis minimumas -300C (1917 m.), maksimalus +320C (1971 m.). Ankstyvos šalnos pasireiškia jau spalio pradžioje, o paskutinė pavasarinių šalnų data dirvos paviršiuje – gegužės 20 d., ore – gegužės 5 d. Sniego danga vidutiniškai laikosi 100–110 dienų. Sniego dangos išnykimo trukmė – 29 dienos.
Marių mikroklimatinė įtaka parko ir aplinkinei teritorijai priklausomai nuo debesuotumo, vėjo krypties ir greičio yra nevienoda. Kai pučia silpnas (0,4-0,6 m/s) vėjas nuo marių, oro temperatūra ir santykinis oro drėgnumas priekrantėje bei 500 m pločio zonoje beveik nesiskiria. Kai saulėta ir vėjo greitis 3 m/s, tolstant nuo marių oro temperatūra kyla, o santykinis drėgnumas mažėja. Tuomet, pavyzdžiui, vasarą už 500 m nuo kranto būna šilčiau, oras 10 % sausesnis. Kauno marių akvatorija, įtakojanti parko mikroklimatą, sudaro palankias sąlygas augti miškams, įveisti introdukuotų augalų parkus, vystyti rekreaciją (maudytis, buriuoti, slidinėti, žvejoti), plėtoti turizmą (pažintiniai – mokomieji takai, kultūros ir gamtos vertybės).
Parko teritorijos hidrologinį tinklą sudaro upės, upeliai, ežerai, upokšniai, šaltiniai, tvenkiniai, kūdros, grioviai ir kt. Visos upės suteka į Nemuno – Kauno marių baseiną. Kauno marios yra parko “stuburas” tiek jo teritorijos, tiek kraštovaizdžio bei hidrografijos požiūriu.
Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, sukurtas 1959 m. užtvenkus Nemuną. Pakėlus Nemuno vandens lygį ties Kauno miestu nuo 24,5 iki 44 m absoliutaus aukščio, buvo užlieta upės salpa ir dalis viršsalpinių terasų. Hidroelektrinės užtvanka patvenkė Nemuną iki Kernuvių (kiek aukščiau Prienų). Marių paviršiaus plotas – 63,5 km2, ilgis – 93 km. Kauno mariose sukaupto vandens bendras tūris – 460 mln. m3, o naudingas tūris nuleidžiant vandens horizontą iki 4 metrų – 222 mln. m3. Pagal pasaulio dirbtinių vandens telkinių klasifikaciją Kauno marios priskiriamos vidutinio dydžio vandens saugykloms. Vidutinis marių gylis – apie 9–12 m, o giliausiose vietose – iki 22 m. Kauno marių vandens lygis yra apie 44 m virš jūros lygio. Šiame naujai sukurtame vandens telkinyje geodinaminiai procesai vystosi labai greitai. Juos nulemia reljefo formų, susidarančių nuogulų, vėjų, vandens srovių, augalijos ir žmonių ūkinės veiklos sąveika. Marių pakrantėse vyrauja limnoglacialinės lygumos (apie 48 %) ir nuožulniai banguotos dugninės morenos (35 %) reljefas. Vyrauja statūs, skardingi moreninio molio ir priemolio krantai su aukštais bangų ardomais klifais. Smėlio krantai žemesni ir lėkštesni. Ties ardomais moreniniais krantais atabradai riedulingi, gargždingi, o smėlinguose krantuose formuojasi lėkštas, bet palaipsniui dumblėjantis atabradas. Didžiausias šlaitų ardymas vyksta ties iškyšuliais, o giliai į sausumą įsiterpusiose įlankose vyrauja biogeniniai procesai. Tokiose ramiose įlankose kur kas vešlesnė sausumos ir povandeninio šlaito augalija, formuojasi nerijos su uždumblėjusiais užutekiais.
Hidrologinės sąlygos įvairiose marių dalyse yra skirtingos. Pagal patvenkimo laipsnį ir hidrologinį režimą marių akvatorija skirstoma į tris atkarpas. Žemutinė Kauno marių dalis tęsiasi apie 25 km nuo Kauno HE užtvankos iki Strėvos upės žiočių. Šioje atkarpoje vanduo užliejo visą Nemuno slėnį. Žemutinės marių atkarpos plotis siekia 3,3 km, didžiausias gylis – 22 m, o vandens greitis – 0,05 m/s. Bangos šioje marių dalyje pasiekia 0,8–1,4 m aukštį. Vidurinė vandens saugyklos atkarpa primena rininius ežerus. Užlietos tik apatinės Nemuno slėnio terasos arba jų žemesnės dalys. Ji tęsiasi nuo Strėvos žiočių iki Darsūniškio gyvenvietės. Šios marių dalies plotis – 0,5–0,8 km, vandens greitis – 0,2 m/s. Ilgiausia, aukštutinė vandens saugyklos dalis siekia Birštono miestą. Jos ilgis – apie 55 km, plotis – 0,2–0,3 km (beveik lygus buvusiam Nemuno vagos pločiui), apatinė Nemuno slėnio terasa neužlieta. Vandens greitis šioje atkarpoje – 0,5 m/s. Kauno marių vandens nuotėkis ir lygis reguliuojami paros režimu. Vidutiniai paros horizontų svyravimai balandžio mėn. siekia 2–3 m, o didžiausias vandens lygio pokytis per parą – 0,4 m. Pastovius, itin didelius (iki 0,3 m per parą) vandens lygio svyravimus mariose galėtų sukelti ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės keturių hidroagregatų darbas. Vingiuotomis, daugiašakėmis raguvomis į marias suteka Verknės ir Strėvos upės bei daug mažų upelių, tarp kurių didžiausi – Praviena, Dambrava, Šventupė, Astraga ir Karčiupis. Karčiupio hidrografiniame draustinyje ir kai kuriose kitose marių pakrantėse atsiveria švarių gruntinių vandenų šaltiniai.
Marių pakrantėse dominuoja mišrūs bei lapuočių miškai. Šlapios, užliejamos pievos aptinkamos tik keliuose marių pakrantės ruožuose. Visa Kauno marių vandens saugykla žiemą užšąla, tuo tarpu Kauno HE žemutiniame bjefe visą žiemą išlieka atviro vandens plotai, kur telkiasi žiemojantys vandens paukščiai. Upių ir ežerų užšalimo pradžios vidutinė data yra gruodžio 29 d. Pavasarinio ledonešio pradžia – kovo 16 d. Visa parko teritorija patenka į šilto periodo minimalaus nuotėkio hidrografinį rajoną. Jam būdingas nuolatinis vandens kiekio pakankamumas. Visas parko smulkus hidrografinis tinklas yra susietas su mariomis, kurių rekreacinę vertę nulemia didelė akvatorija, platūs ir smėlėti atabradai, menkas viršvandeninės augalijos išsivystymas, o paskutiniu metu – ir vandens fizinės savybės. Nors Kauno marių rekreacinis potencialas yra didelis, poilsiautojų skaičių būtina reguliuoti atsižvelgiant į šios veiklos padarinius marių pakrančių gamtinei aplinkai.
KMRP teritoriją vienaip ar kitaip veikia eilė antropogeninių faktorių. Žmogus savo poreikiams tenkinti naudoja gamtos išteklius, tarp jų ir žemės gelmes. Visuomenės materialinės gerovės vystymosi tempus lemia ir nacionalinių gamtinių resursų kiekiai bei jų kokybinė sudėtis. Ūkinės veiklos vystymasis neišvengiamai susijęs su vietinių naudingųjų iškasenų eksploatacija. Regioniniame parke esantys du smėlio ir žvyro telkiniai yra sietini su aliuvinėmis nuogulomis. Žąisos ir Rumšiškių telkiniai yra marių dugne, kurių eksploatacijos sąlygos gamtosauginiu požiūriu yra nepalankios. Telkinių eksploatacija gali suaktyvinti geologinius procesus, vykstančius upės vagoje ir gali turėti neigiamos įtakos Kauno HE stabilumui.
Parko teritorijoje yra apžvalgytas vienas Maisiejūnų gėlavandenių klinčių tufo telkinys. Klinčių tufas – nuosėdinė karbonatinė uoliena, sudaryta iš kalcito (CaCO3) mineralo. Karbonatinis tufas naudojamas rūgščioms dirvoms kalkinti, kalkėms degti. Šios žaliavos atsargos sudaro 1110 m3, kur klinčių naudingo sluoksnio storis svyruoja nuo 0,5 iki 0,7 m. Tačiau šiuo metu ši naudinga iškasena praktinės reikšmės neturi.
Durpė priskiriama holoceno balų nuoguloms. Ji susidarė nepilnai sudūlėjus augalijos likučiams, esant dideliam drėgmės pertekliui ir trūkstant deguonies. Durpę sudaro organinė ir mineralinė dalys bei vanduo. Joje yra iki 50 % mineralinių medžiagų, natūrali drėgmė kinta nuo 85 iki 95%. Užpelkėję paviršiaus plotai pagal susikaupusios durpės storį skirstomi į supelkėjusias žemes (durpės sluoksnio storis iki 30 cm) ir pelkes (durpynus), kur durpės sluoksnio storis didesnis nei 30 cm. Durpės klodai pagal pelkės mitybos sąlygas ir vyraujančią paviršiaus augaliją skirstomi į žemapelkinį, aukštapelkinį, tarpinį ir mišrų tipą. Regioniniame parke paplitusios žemapelkės. Žemapelkės tipo durpės klodai susidarė įvairios kilmės reljefo įdubose, maitinamose gruntinio ir paviršinio nuotėkio vandenų. Tokioje durpėje daug mineralinių priemaišų, įvairių mikroelementų. Palyginti didelis jų susiskaidymo laipsnis sąlygojo nemažą humuso susidarymą. Dėl šių savybių žemapelkės durpė naudojama mineralizuotų organinių trąšų gamyboje, taip pat kurui bei gydymo reikalams.
Parke užregistruotas vienas durpynas – tai Grabuciškių pelkė. Vidutinis durpės naudingo sluoksnio storis – 0,69 m. Radimvietės hidrogeologinės sąlygos nepatenkinamos, nes negiliai slūgso gruntiniai vandenys, jų drenavimas visai negalimas, labai mažas durpių sluoksnio storis. Dėl šių priežasčių durpynas neturi praktinės vertės.
Šiuo metu KMRP yra dvi vandenvietės. Viena iš jų – Petrašiūnų – eksploatuojama. Apie 95% vandenvietės eksploatacinių požeminio vandens išteklių formuojasi Kauno marių vandens sąskaita.
Gruntiniai vandenys yra pirmas nuo žemės paviršiaus visuotinai paplitęs vandeningas horizontas, kuris nuolatos patiria taršos poveikį. Jis yra buferis, kuris apsaugo gilesnių – spūdinių – vandeningų horizontų vandenis nuo užteršimo. Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia visa eilė geografinių, klimatinių, hidrologinių, geologinių bei hidrogeologinių faktorių.
Švariausi gruntinių vandenų plotai yra miško masyvuose, jie dar nėra pakeitę savo gamtinio fono (išskyrus lokalius plotus, kuriuose yra taršos židiniai). Gruntinį vandenį geria ir naudoja vietos gyventojai ir parką lankantys turistai.
Prieupinėse zonose, esant staigiam reljefo pažemėjimui, gruntinis vanduo gali išsikrauti pavieniais šaltiniais arba sudaryti ištisus šaltiniuotų šlaitų ruožus. Šaltiniai arba versmės pagal iškrovos pobūdį gali būti kylantys ar krintantys. Krintantys – tai neturintys spūdžio šaltiniai iš gruntinio vandens horizonto. Kylantys – tai spūdinių tarp moreninių horizontų vandens šaltiniai, per hidrogeologinius langus pakylantys į žemės paviršių. Kauno marių regioniniame parke aptikti šaltiniai – tik krintantys. Tokių šaltinių pastebėta prie Duobakalnio, Žaisos upelio, Kapitoniškių (Dovainonių) piliakalnio. Visų ištirtų šaltinių arba versmių vanduo yra tik labai geros ir geros kokybės.
Intensyviausiai reljefą keičia ir kraštovaizdį darko naudingųjų iškasenų gavyba atviru būdu – tai dažniausiai be leidimų iškasti ir eksploatuojami karjerai. Žvyro ir smėlio karjerai nepageidaujami ir šalia parko ribos, nes čia dažniausiai yra apžvalgos aikštelėms (regykloms) tinkamos vietos. Kai kurie karjerai rekultivuoti, kiti vietos gyventojų dar eksploatuojami.
Griovų erozija – šlaitų išplovimas ir ardymas, veikiant tirpsmo ir lietaus tekančio vandens energijai. Formuojasi griovos, kurios vėliau stabilizuojasi, užželia, tampa raguvomis. Šio proceso mastą sąlygoja keletas pagrindinių faktorių: augalija, šlaito polinkis ir ilgis, geologinis substratas, dirvožemio tipas, paviršinio nuotėkio kiekis ir intensyvumas. Daugiausia griovų aukštuose ir stačiuose marių šlaituose. Šiems šlaitams ypač kenkia žmogaus ūkinė veikla.
Nuošliauža – santykinai greitas uolienų judėjimas šlaitu (natūraliu ar dirbtiniu) žemyn, veikiant gravitacijos jėgai, hidrodinaminiam slėgiui bei kitoms jėgoms. Šlaitų stabilumas nuošliaužų susidarymo požiūriu priklauso nuo šlaito polinkio, aukščio, uolienų fizikinių parametrų. Pagrindinė stabilumo pažeidimo priežastis yra žmogaus ūkinė veikla, rečiau – gamtos procesai. Efektyviausia priemonė jų išvengti yra griežtas ūkinės veiklos pavojinguose šlaituose reglamentavimas, visų pirma ribojant arba visiškai uždraudžiant didžiausią įtaką šlaitų stabilumo pažeidimui turinčius veiksmus.
Dėl intensyvios, dažnai iki galo neapgalvotos, ūkinės veiklos nuo senų laikų parko teritorijoje išliko konfliktinių židinių ir situacijų, kurių įtaka gamtinei aplinkai yra neigiama ir kuriuos būtina stebėti ir, esant galimybei, neutralizuoti. Tai kasybos pažeistos žemės, neveikiančios fermos, motodromas, apleistos statybos, sąvartynas. Visas šias negeroves, esančias parke ir prie jo ribų, reikia griežtai kontroliuoti, arba, esant galimybei, šalinti.
Kauno marių pakrantės išsiskiria itin didele reljefo formų ir biotopų įvairove. Labai vaizdingi vingiuoti, statūs, raguvuoti marių krantai su aukštais bangų ardomais klifais. Daugybė gruntinio vandens šaltinių, atsivėrusių šlaituose, sudarė sąlygas griovų, vėliau virtusių raguvomis, formavimuisi. Pakrantėse gausu mažų pelkučių, nes gruntinio vandens lygis dėl Kauno marių patvankos yra pakilęs. Vertingiausi pakrančių biotopai yra vidurinėje ir žemutinėje marių atkarpose (Arlaviškių botaninis draustinis, Dabintos ir Gastilionių botaniniai-zoologiniai draustiniai, Karčiupio hidrografinis draustinis, Strėvos kraštovaizdžio draustinis). Kai kuriuose priekrantės ruožuose viršvandeninių makrofitų juostos plotis siekia 200 m. Vyrauja Phragmitetum australis ir Scirpetum lacustris bendrijos. Itin vešli pakrančių augalija yra giliai į sausumą įsiterpusiose sekliose dumblėtose įlankose. Tokiose vietose būdingos Sagittario-Sparganietum emersi, Sparganietum erecti, Sparganio-Glycerietum fluitantis bendrijos. Mariose yra daug nedidelių salų bei seklumų, kurias supa nendrių, švendrų, meldų, viksvų ir balinio asiūklio (Equisetum limosum) sąžalynai. Dauguma salų yra apaugusios krūmais ir lapuočiais medžiais. Gilesnėse šio eutrofinio vandens telkinio vietose vyrauja Potamogetonetea sąjungos bendrijos. Kai kuriose pakrantėse plyti iki 300 m pločio užpelkėjusios viksvinių ir varpinių augalų pievos. Dauguma pakrantės šlaitų apsodinti medžiais ir krūmais. Nedideli natūralūs miškai supa tik rytinę marių pakrantę, minėtini Dabintos miško brandūs pušynai. Ant kai kurių atvirų šlaitų auga retos Festuco-Brometea klasės bendrijos. Vertingiausi vandens ir pelkių paukščių biotopai yra vidurinėje vandens saugyklos atkarpoje ties Piliuona, Dabinta ir Arlaviškėmis bei žemutinėje marių dalyje ties Rumšiškėmis, Gervėnupiu ir Vaišvydava. Kauno marių florą ir fauną neigiamai veikia dideli vandens lygio svyravimai. Dėl itin žemų vandens horizontų nusausėja didelė viršvandeninės augmenijos sąžalynų dalis. Dideli vandens lygio svyravimai perėjimo laikotarpiu taip pat žymia dalimi nulemia perinčių paukščių populiacijų struktūras bei jų produktyvumą. Esant aukštam vandens lygiui užliejamos paukščių dėtys, o staiga kritęs vandens lygis priverčia priekrantėse perinčius paukščius palikti dėtis. Daugelio vandens paukščių rūšių jauniklių vertingumo lygis Kauno mariose taip pat priklauso nuo vandens lygio svyravimų.
Kraštovaizdžio savitumas, kurį nulemia didelė plastiškos konfigūracijos, apribota sumedėjusia augalija apaugusiais aukštais šlaitais tvenkinio akvatorija, kontrastuojanti gamtinių elementų natūralumu aplinkui vyraujančioms urbanizuotoms ir agrarinėms teritorijoms. Akvatorijos panoramų daugiaplanė sąskaida, įvairovė, spalviniai kontrastai, antropogeninis įprasminimas. Panoramose akvatorija matoma suskaidyta pusiasaliais, kelių planų įlankomis su sudėtinga silueto linija. Akvatorijos vizualinių erdvių sąskaida, dydžių ir formų įvairovė, vizualinis raiškumas. Raiškūs erdves formuojantys komponentai, vizualinis jų aktyvumas, aiškiai suvokiami jų kompoziciniai ryšiai, sudarantys optimalias sąlygas suvokti kraštovaizdžio sandarą, gerai matyti stambesnius jo komponentus: miškų-laukų derinį, sodybas, gyvenvietes.
Vidine struktūra ir vizualiniais efektais skiriasi tokios vizualinės erdvės:
-
Kauno HE–Pažaislio pusiasalis, Girionių–Vaišvydavos vizualinė erdvė. Jos dydis – 2,5 x 1,5 km. Iš visų erdvės vietų matoma Pažaislio vienuolyno bažnyčia, suteikianti vizualinei erdvei individualumo, atliekanti fokusinio orientyro funkcijas; Kauno HE vizualinė įtaka nedidelė. Erdvės perspektyvose vyrauja žalios pakrantės.
-
Vaišvydavos–Palemono–Žiegždrių vizualinė erdvė. Jos dydis – 7,5 x 1,5–2 km. Tai didžiausia vizualiai suvokiama akvatorija parke. Šios erdvės panoramų vaizduose vyrauja apželdinti šlaitai. Tačiau šią erdvę įtakoja Palemono urbanizacija. Kauno ŠE ir Palemono gamyklų aukšti dūmtraukiai su pastatais, daugiaaukščiai gyvenamieji namai yra urbanistinės dominantės, matomos iš didesnės marių akvatorijos dalies bei nuo rytinių krantų. Jie urbanizuoja šios erdvės gamtinį kraštovaizdį, tampa jo vizualine antropogenine tarša. Vizualinę reikšmę, kaip erdvinis orientyras, turi Pažaislio pusiasalio su bažnyčios bokštais siluetas.
-
Palemono–Gastilionių–Žiegždrių vizualinė erdvė. Jos dydis – 6 x 1,5 km. Ji apima akvatoriją nuo Palemono iki Gastilionių pusiasalio. Šios erdvės panoramų vaizduose taip pat vyrauja apželdinti šlaitai. Tačiau iš didelės marių akvatorijos dalies bei iš Gastilionių pusiasalio krantų matomi Kauno ŠE ir Palemono gamyklų aukšti dūmtraukiai. Palemono gamyklų pastatai su dūmtraukiais, aukšti gyvenamieji namai urbanizuoja gamtinį kraštovaizdį ir tampa vizualine vaizdų tarša.
-
Samylų–Gastilionių–Rumšiškių–Kapitoniškių vizualinė erdvė. Tai akvatorijos plotas nuo Samylų pakrantės iki Kapitoniškių pusiasalio. Erdvės dydis – 7,0 x 1,5–2,5 km. Tai daugiausiai išlaikiusi gamtinį kraštovaizdžio pobūdį erdvė. Jos vaizdingumą didina Gervėnupio bei Viršužiglio iškyšuliai, Gastilionių pusiasalio atodangos.
-
Kapitoniškių–Dovainonių–Arlaviškių vizualinė erdvė. Jos dydis – 4 x1 –1,5 km. Šioje erdvėje ypač ryški antropogeninė dominantė – Kruonio HAE įrenginiai. Joje ryškiai matomas ir vienkieminio kaimo kraštovaizdžio reliktinės teritorijos. Dovainonių atodanga šioje erdvėje išsiskiria kaip ryškiausias gamtinio kraštovaizdžio akcentas visame Kauno marių baseine.
-
Arlaviškių–Strėvos–Tursono vizualinė erdvė. Tai kaimiško kraštovaizdžio, be ryškesnių antropogeninių komponentų teritorija. Erdvės dydis – 5,0 x 0,5 km.
Erdvių stebėjimui iš apžvalgos vietų bei ruožų galimybės geros. Nuo atodangų ir atkragių susidaro palankios sąlygos matyti ir suvokti akvatorijos erdves. Parko kraštovaizdžiui stebėti ir juo gėrėtis yra įrengtos apžvalgos aikštelės (regyklos) Vaišvydavoje, Dovainonių Mergakalnyje ir kitur. Regioniniame parke yra nemažai potencialių vietų apžvalgos aikštelėms bei takams įrengti.
KMRP teritorijai, kaip ir visai Lietuvai, būdinga taigos ir plačialapių miškų augalija. Ji priklauso vakarų palearktinei zonai. Floristinis-fitocenologinis rajonavimas priklauso Pabaltijo baltamiškinių eglynų provincijai, rytų paprovincijui, Nemuno žemupio lygumos, Dzūkų ir Sūduvos aukštumų rajonui. Čia vyrauja plačialapiai miškai ir eglynai (P.abies, Q.robur, F.excelsior) bei eglynai su plačialapių miškų elementais. Kita grupė – žaliasamaniai pušynai (P.sylvestris) dažnai su eglių priemaiša, taip pat su plačialapių miškų ir pušynų fragmentais.
Parko retuosius augalus 1998 m. išsamiai aprašė S.Obelevičius. Tyrimų metu aptiktos kelios retos ir nykstančios augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Kauno marių regioninio parko teritorija – tai vandenų ir miškų oazė, kur vyrauja vandens ir miškų augalija. Nemažus plotus (žemės ūkio zonose) užima kultūrinių augalų laukai, segetalinės ir ruderalinės bendrijos. Parke dar yra išlikusių nedidelių natūralių įvairaus drėgmės režimo pievų augalijos plotelių bei nedidelius plotus užimančių pelkių, pelkučių su joms būdinga augalija.
Itin retas Lietuvos mastu augalas – gauruotasis gvazdikas (Dianthus armeria), mėgstantis stepinių pievų buveines, aptinkamas Arlaviškių botaniniame draustinyje. Čia taip pat auga melsvieji gencijonai (Gentiana cruciata) ir boloniniai katilėliai (Campanula bononiensis).
Vandenų augalija yra susikaupusi ne didžiosiose marių platybėse ir ne bangų mūšos plakamų šių platybių pakrantėse, kur dėl bangavimo, srovių, nemažo gylio, vandens augalams augti nėra tinkamų sąlygų. Vietomis pačiuose krantuose auga pelkiniai duoniai, nariuotalapiai vikšriai, gyslotiniai dumblialaiškiai ir pavieniai kiti vandens augalai. Tik seklesnėse vietose galima aptikti po vandeniu panirusių vandens augalų juostą, kurioje auga varpinių plunksnalapių, kanadinių elodėjų, šukinių bei dygliaviršūnių plūdžių bendrijos.
Dėl palyginti jauno vandens telkinio amžiaus tik retai kur (beveik išimtinai tik sekliuose užutekiuose ir įlankose) matyti jau susiformavusios vandens augalų juostos: sekliųjų vandenų augalų, nendrių ir meldų, vandens lelijų, plačialapių plūdžių.
Sekliųjų vandenų augalų juostoje įvairiose vietose vyrauja vis kiti vandens augalai. Strėvos žemupyje vietomis vyrauja vandeninių monažolių sąžalynai, kuriuose veši ir kiti augalai: nendriniai dryžučiai, skėtiniai bėžiai, vandeninės mėtos, strėlialapės papliauškos, vandeninės rūgštynės, nuodingosios nuokanos, paprastieji šiurpiai. Meldų ir nendrių juostos pasitaiko tik gausių įlankų ir užutekių pakrantėse, kur galima aptikti ir siauralapių bei plačialapių švendrų sąžalynų.
Kauno marių užutekiuose pasitaiko vandens lelijų juostų, kuriose auga paprastoji lūgnė, plūduriuojančioji plūdė, čia reti alijošiniai aštriai, plūduriuojantieji vandenplūkiai, smulkiausieji žiediniai augalai – daugiašaknės maurės, trilypės plūdenos. Plačialapių plūdžių juostoje auga permautalapės plūdės, varpinės plunksnalapės, kanadinės elodėjos ir kiti mažiau paplitę vandens augalai.
Senvagių, balų pakrantėse auga ajerai, geltonieji vilkdalgiai, švendrai, šiurkščiosios viksvos. Liūninio tipo Pažerojų ežero vandens augalija skurdi. Pasitaiko lūgnių, plūduriuojančiųjų plūdžių, pakrantėse auga šiurkščiosios bei laibašaknės viksvos.
Paukščiai
Kauno marių pakrantės, seklumos ir salos yra svarbios daugelio vandens ir pelkių paukščių perimvietės. 1981–1992 m. laikotarpiu šioje teritorijoje užregistruotos 86 vandens ir pelkių paukščių rūšys, perėjo 40 rūšių. Kauno mariose rasta perint apie 100 ausuotųjų kragų (Podiceps cristatus) porų ir apie 170 laukių (Fulica atra) porų. Tai – vienos didžiausių šių rūšių kolonijos Vidurio Lietuvoje. Mariose taip pat gana gausu ir kitų vandens ir pelkių paukščių. Rasta perint apie 10 mažųjų kragų (Podiceps nificollis) porų, apie 65 – pilkųjų garnių (Ardea cinerea) porų, apie 80 – didžiųjų ančių (Anas platyrhynchos) porų, po 20 – dryžgalvių kryklių (Anas querquedula) ir rudagalvių ančių (Aythva ferina) porų, 30 – kuoduotųjų ančių (Aythya fuligula) porų, 20 – ilgasnapių vištelių (Rallus aquaticus) porų, 40 – nendrinių vištelių (Gallinula chloropus) porų ir kt.
Šiame dirbtiniame vandens telkinyje sutinkama 25 retų ir nykstančių paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, rūšys. Kauno marios yra svarbios tulžių (Alcedo atthis), juodųjų peslių (Milvus migrans), plovinių vištelių (Porzana parva) apsaugai.
Didžiausias Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys yra svarbi migruojančių vandens ir pelkių paukščių poilsio vieta. Kauno mariose nuolat stebimos vienos didžiausių Lietuvos vidaus vandenyse migruojančių gulbių nebylių (Cygnus olor), kuoduotųjų ančių, klykuolių (Bucephala clangula) ir laukių sankaupos. 1994–1999 m. ten užregistruota iki 380 gulbių nebylių, iki 1900 kuoduotųjų ančių, iki 400 klykuolių ir iki 700 laukių, taip pat apie 1500 didžiųjų ančių, 600 cyplių (Anas penelope), 300 rudagalvių kryklių (Anas crecca), 500 rudagalvių ančių. 1996 ir 1998 m. rudenį stebėtos ir nedidelės globaliai nykstančių mažųjų žąsų (Anser erythropus) grupės. Marių seklumose ir salose nuolat telkiasi dideli migruojančių sėjikinių paukščių būriai, kuriuose vyrauja pempės (Vanellus vanellus), juodkrūčiai bėgikai, raudonkojai tulikai ir gaidukai. Aptiktos ir retos Lietuvos vidaus vandenyse rūšys: akmenė (Arenaria interpres) bei islandinis bėgikas (Calidris canutus).
Ir per didžiausius šalčius neužšąlanti Nemuno atkarpa žemiau Kauno HE yra svarbiausia vandens paukščių žiemavietė Lietuvos vidaus vandenyse. Šioje vietoje kasmet žiemoja didelė Lietuvos gulbių nebylių populiacijos dalis. Šaltomis žiemomis, kai užšaldavo dauguma kitų Vidurio Lietuvos vandens telkinių, Nemune, tarp Kauno HE ir Jiesios upės žiočių, susitelkdavo iki 800 gulbių. Taip pat šioje žiemavietėje užregistruota iki 1900 didžiųjų ančių, 1100 didžiųjų dančiasnapių, 700 laukių, 450 klykuolių ir 50 pilkųjų garnių.
Žuvys
Kauno mariose sutinkamos 34 žuvų rūšys, iš jų 20 rūšių verslinės. Čia gyvena kelios retos Europoje žuvų rūšys, įtrauktos į specialią Berno konvencijos (1979 m.) sąrašą: saulažuvė (Leucaspius delineatus), kartuolė (Rhodeus sericeus amarus), salatis (Aspius aspius) ir šamas (Silurus glanis). Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose susidarė vietinė žiobrio (Vimba vimba) populiacija, kuri neršti migruoja į Nemuną, o maitintis – į Kauno marias. Mariose gyvena ir gausi starkių (Stizostedion lucioperca) populiacija, na o žvejų mėgstamas laimikis – karšiai (Abramis brama).
Varliagyviai ir ropliai
Rytinėje marių pakrantėje (Kaišiadorių rajone) gyvena Lietuvoje saugomos nendrinės rupūžės (Bufo calamita).
Žinduoliai
Parko teritorijoje esantys biotopai yra tinkami gyventi visoms Lietuvoje sutinkamoms žvėrių rūšims. Tik dėl nepakankamo miškų masyvų dydžio retokai užklysta vilkai, lūšys, elniai, briedžiai. Parke užfiksuotos 49 žinduolių rūšys. Tai sudaro apie 70 % visų Lietuvoje sutinkamų žvėrių ir žvėrelių rūšių. Parke gyvena 8 žinduolių rūšys, kurios yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai: kūdrinis pelėausis, rudasis nakviša, šikšniukas nykštukas, vėlyvasis šikšnys, šiaurinis šikšnys, didžioji miegapelė, baltasis kiškis ir ūdra. Regioninio parko teritorija yra viena iš nedaugelio Lietuvos vietovių, kur, palyginti nedidelėje teritorijoje, gyvena beveik visos respublikoje retesnių žvėrelių rūšys. Parko teritorijoje gyvena pilkasis ir baltasis kiškiai. Pilkasis kiškis yra įprastas žvėrelis, nors jo gausumas nėra labai didelis. Atskirose respublikos teritorijose pastebima šių kiškių skaičiaus didėjimo tendencija. Atrodo, kad tokia šių žvėrelių skaičiaus kitimo tendencija yra ir parke. Baltųjų kiškių negausu, jie laikosi didesniuose miškų masyvuose.
Stambūs plėšrūnai – vilkai ir lūšys – į parko teritoriją užklysta itin retai. Mažesnių plėšriųjų būrio atstovų: lapės, usūrinio šuns, miškinės kiaunės, kanadinės audinės ir šeško gausumas parke jiems tinkamose teritorijose yra vidutinis. Taip pat neretai sutinkamas daugiausia žuvimis mintantis plėšrūnas ūdra. Šio pusiau vandeninio žvėrelio gyvybinės veiklos žymių galima aptikti Kauno marių, Strėvos, Pravienos upių ir kitų vandens telkinių pakrantėse.
Stambiems kanopiniams: briedžiui, tauriajam ir dėmėtajam elniui parko teritorijoje per maža erdvės, tad jie čia tik užklysta ir ilgai neužsibūna. Tačiau stirnos ir šernai yra įprasti žvėrys.
Visos penkios vabzdžiaėdžių rūšys, gyvenančios respublikoje, sutinkamos ir parko teritorijoje. Tai baltakrūtis ežys, kurmis, vandeninis kirstukas ir kirstukas nykštukas. Paprastasis kirstukas savo individų skaičiumi parke yra gausiausias.
Iš Lietuvoje aptinkamų 14 šikšnosparnių rūšių parke užregistruotos 8. Ne visos jos yra vienodai gausios. Prie dažniausiai sutinkamų tiek parke, tiekšalyje galima priskirti vandeninį pelėausį ir Natuzijaus šikšniuką. Reikia paminėti, kad šikšnosparniams gyventi šiltuoju metų laiku parke sąlygos tikrai geros, nes parke sutinkami įvairūs biotopai, prie vandens yra miškingų vietų, nemažai vabzdžių.
Voverės yra įprasti parko miškingų vietų žvėreliai, neretai sutinkamos tiek eglynuose, tiek pušynuose ir mišriuose miškuose. Jų gausumas, kaip ir visoje respublikoje, kasmet gerokai svyruoja ir didele dalimi priklauso nuo eglės ir pušų kankorėžių derliaus.
Bebrai parke įsikūrę ten, kur tik jiems yra kiek tinkamos sąlygos gyventi. Jų gyvybinės veiklos žymių apstu daugelio vandens telkinių pakrantėse.
Iš smulkiųjų graužikų miškingose parko vietovėse gausu rudųjų pelėnų ir geltonkaklių pelių, atviruose plotuose – paprastųjų pelėnų, dirvinių pelių. Šie žvėreliai ir yra pagrindinis smulkiųjų plėšrūnų maistas. Kiti parke sutinkami peliniai graužikai: naminė pelė, miškinė pelė, pilkoji žiurkė, pievinis pelėnas yra vidutinio gausumo, o pelė mažylė, rudoji žiurkė, vandeninis ir pelkinis pelėnai – retesni.
Parko teritorijoje gyvena itin retas žinduolis – didžioji miegapelė (Glis glis). Tai žvėrelis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir itin griežtai saugomų rūšių sąrašą. Miegapelėms būtini seni miškai, kuriuose daug brandžių, drevėtų medžių ir gausus lazdynų trakas.
Vabzdžiai
Kauno marių pakrantėse aptiktos kelios retos vabzdžių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: vabalai – žalvarinis puošniažygis (Carabus nitens) ir margasis grambuolys (Polyphylla fullo) bei drugiai – machaonas (Papilio machaon) ir stepinis melsvys (Lysandra coridon). Pravienos hidrografiniame draustinyje rastas didysis šliužas (Limax maximus). Ši moliuskų rūšis taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vieni rečiausių Europoje vabalų – niūriaspalviai auksavabaliai (Osmoderma barnabita) ir purpuriniai plokščiavabaliai (Cucujus cinnaberinus) taip pat aptinkami tuose parko miškuose, kur gausu brandžių medžių ir negyvos medienos.