Paskendę amatai – senosios dugniečių verslo paslaptys

Kauno marių regioninis parkas saugoja unikalų žmogaus ir gamtos sukurtą kraštovaizdį, turtingą biologinę įvairovę ir kultūros paveldo vertybes.

Labai įdomi Kauno marių dugne gyvenusių žmonių istorija, amatai, verslai. Didelę reikšmę Nemuno pakrančių apgyvendinimui, kaimų atsiradimui turėjo miškai. Kauno marių pakrančių miškai šiandien driekiasi dabartinių Kauno miesto, Kaišiadorių ir Kauno rajonų žemėse. Tai Panemunės, Pažaislio šilai, Dubravos, Rumšiškių, Dabintos miškai. Seniausios girios kaimas Nemuno kairėje – Vaišvydava, dešiniajame – Darsūniškio miestelis.

Istorikų teigimu, senieji verslai susiję su Nemunu ir mišku, paliko pėdsakus kaimų vietovardžiuose iš senųjų laikų: Būdos, Anglininkai, Rūdupis. Jau nuo XV amžiaus miškuose buvo gaminama derva, anglis, degutas, terpentinas. Derva, kaip ir degutas buvo naudojama vežimų ratams ir kitoms medinėms judančioms detalėms tepti. Derva sandarino žvejų valtis, laivus, konservuodavo medinius ir šiaudinius stogus, į degutą merkdavo klumpes, kad jos nesuskiltų. Anglis gamindavo tik iš kietos medienos – ąžuolo, uosio. Ji buvo naudojama kalvėse. Terpentinas tiko vaistams gaminti, buvo naudojamas dažymo darbuose, kartais vietoje žibalo, juo vyrai tepdavo batus.

Iš kitų panemunės kaimų gyventojų užsiėmimų paminėtinas rąstų gabenimas sieliais Nemunu. Tai buvo pelningas verslas, tačiau daugiau pirkliams, miško nuomotojams, nes vietos žmonės gaudavo atlyginimą tik už sielių nuvairavimą į tam tikrą vietą. Panemunės žmonės, Nemunu plaukiančius sielius matė iki pat 1957 metų. Rąstai būdavo sutvirtinami lynais, grandinėmis, kartimis, jų ilgis būdavo iki 100 metrų. Vargino sielininkus Nemuno posūkiai, rėvos, seklumos, sūkuriai. Rąstus plukdymui prie Nemuno suveždavo dažniausiai žiemą. Būdavo, kad blogai sutvirtinti sieliai išsiardydavo, tada prasidėdavo jų gaudymas. Sielių plukdymas buvo sunkus ir alinantis darbas, reikėjo didelių pastangų ir patirties.

Per XV – XVI amžius buvo eksportuojama daugiausiai labai brangi mediena: vančosai, šulai vyno ir alaus statinėms, ąžuolinės sijos bei lentos. Paklausūs buvo iš kietųjų lapuočių medžių išdeginti pelenai potašui (techniniam kalio karbonatui) ruošti. Visa tai buvo gaminama kaimeliuose, kurie vadinti būdiniais. Tokia ūkinė veikla alino miškus. Miškai buvo intensyviai kertami, nes laukai ir pievos buvo ruošiami ūkininkavimui. Visa tai neigiamai paveikė pačio Nemuno būklę, erozijos sąnašos gerokai iškėlė upės dugną, o Rumšiškių kilpoje išniro 11 labai pavojingų rėvų. Tai ne tik Velnio tilto ir Velnio pirties rieduliai prie Dvareliškių, bet ir Leibos, Kazoleibos sala prie Piliuonos – gavo vardą dėl to, kad prie jos sudužo Gardino pirklio Leibos Lososianovskio vytinė.

Pasak istorikų žvejyba Nemune ir jo intakuose vyko nuo neatmenamų laikų. Smulkieji žvejai žvejodavo iš valčių žeberklais, traukdavo kūlinius didesniuose Nemuno intakuose ar pačiame Nemune. Panemunės kaimai buvo žinomi amatais, klestėjo ne tik žvejyba, bet ir kalvystė, dirbo akmentašiai, kailiadirbiai. Dabintoje plėtojosi namudiniai verslai, buvo gerų audėjų, siuvėjų. Lašinių kaimas garsėjo ypatingu būdu gaminamais lašiniais. Rumšiškėse buvo kalkinė, keltas per Nemuną, daug valčių, gyveno žvejai, amatininkai, veikė lentpjūvė, net motorinis malūnas. Jakštonyse taip pat būta kalkių degyklos, o kaimas garsėjo muzikantais. Žiegždrių kaimo dvaras turėjo saldaininę, kurioje gamindavo saldainius „Irisas“ ir „Karvutė“. Laumėnuose veikė metalo gaminių įmonė „Orbita“. Žiegždriuose telkėsi daug žvejų. O svarbiausia, kad žmonės padėdavo vieni kitiems, buvo savo tėvynės patriotai.

Kauno marių regioniniame parke saugomos ne tik gamtos ir kultūros vertybės, bet ir gausinama istorinė užlietų kaimų atmintis.

Kauno marių regioninio parko grupės archyvo nuotraukos