Juodojo ežero gelmių paslaptys

Tarp Kauno marių miškų, ten, kur medžiai tankėja ir tyliai prabyla senų girių šnaresiu, slypi paslaptingai atrodantis, Juoduoju ežeru vadinamas Paežerojus. Tai – vienintelis ežeras visame Kauno marių regioniniame parke.

Jo paviršius ramus, slepiantis tamsą, kurios nepasiekia nei saulė, nei mėnulis. Sakoma, kad šiame ežere gyvena pats žalčių karalius, o paukščiai, net ir patys drąsiausi, čia nutyla.

Legenda pasakoja…

Pasak vieno padavimo, pas dvarininką tarnavusi mergaitė ėjusi poteriaudama rožinį, girdi – kažkas atšniokščia. Atsigrįžo pažiūrėti – o ten rangydamasis atšliaužia žaltys. Ji pasekė tą padarą, o šis nusliuogė į Daunorovičyno (Paežerojaus) ežerą. Ten, sako, buvo pats žalčių karalius, kuris tame tamsiame ežere gyveno.

Sakoma, kad žalčių karalius – tai ne paprastas žaltys, o paskutinė gyva senųjų dievų šmėkla, likusi mūsų pasaulyje po to, kai žmogus pamiršo miško kalbą ir nustojo girdėti gamtos dainas. Karalius saugo ne tik ežerą – jis saugo ribą tarp pasaulių. Sakoma, kad kai žmonės peržengia ribas – gamtą naikina – jis pakyla iš gelmės ir tyliai pasiima tai, kas sutrikdė pusiausvyrą. Ne kaip kerštas, o kaip pusiausvyros atstatymas.

Paežerojus – tai vieta, kur tikrovė susilieja su mitu, kur kiekvienas medis turi atmintį, o ežero tyluma kalba galingiau nei žodžiai.

Tie, kas čia lankėsi, pasakoja apie sapnus, kurie juos lanko po apsilankymo – sapnus apie gyvatę su karūna, apie akis be vyzdžių, apie gelmę, kuri šnabžda vardą…

Netiki? Išdrįsk atvykti ir papasakoti savo istoriją. Sustok. Įkvėpk. Pažvelk į tą tamsų vandenį. Bet saugokis ir elkis gražiai – galbūt žalčių karaliaus akis jau aptiko tave…

Saugoma.lt nuotrauka