Kas iš tiesų „žymi“ teritoriją?

Šiais metais skyrėme dėmesį ūdroms, tačiau atrodo, kad jos skyrė dėmesį mums – arba tiksliau, tam, ką paliekame po savęs.

Kaip vykdomas monitoringas?

Stebėjimo taškai buvo parinkti 600 metrų ilgio vandens telkinio pakrantėse – upėse, ežeruose ir tvenkiniuose.

•     Upės: tinkamiausios stebėjimo vietos yra prie tiltų (300 m pasroviui ir prieš srovę), smėlėtose ar akmenuotose pakrantėse, taip pat ten, kur gamtos dizaineriai pridėjo nuvirtusių medžių ar lieptelių.

•     Ežerai: geriausia ieškoti atvirų, smėlėtų arba akmenuotų pakrančių, kur ūdros gali netrukdomai pasirodyti.

•     Tvenkiniai: stebėjimo vietos ten, kur nėra betoninių krantų, o gyvūnas gali patogiai išlipti.

Ko ieškojome?

Ūdrų veiklos žymių:

✅ Pėdsakų – nedidelių, bet su aiškia „šuoliavimo“ trajektorija.

✅ Ekskrementų – dažniausiai ant akmenų ar kitų iškilių objektų (nemeluosiu, šis „ženklinimo“ metodas tikrai nekalba apie subtilumą).

✅ Maisto likučių – dažniausiai vėžiagyvių ar žuvų liekanų.

✅ Šliūžių – vietų, kur ūdros čiuožia žemyn į vandenį ir tuo pačiu palieka savo takus.

Ką radome iš tikrųjų?

Kad ir kaip norėjome rasti ūdros pėdsakus, jų vietą užėmė visai kitokie „ženklai“:

❌ Pastogės ir laužiukai – žmonių palikta „stovyklavietė“.

❌ Žvejybos atliekos – naudoti kabliukai ir pašarai.

❌ Tepalų bakeliai – turbūt „ženklinimo metodas“ ne ūdrų, o vandens transporto priemonių.

Ūdrų ir žmonių skirtumai

✔ Ūdrų žymės – gamtos dalis, jos suirs, išnyks.

❌ Žmonių palikti „ženklai“ – liks ilgai ir galbūt niekada nepasitrauks be pagalbos.

Kadangi ūdrų „ženklinimo“ metodai yra daug ekologiškesni nei mūsų, prašome nieko nepalikti gamtoje. O jei jau tikrai mylite gamtą, surinkite šiukšles, kurias paliko tie, kurie apie tai nepagalvojo.

Nes Kauno marios be mūsų pagalbos niekada nebus švarios, o jų tikrosios gyventojos – ūdros – turėtų žymėti teritoriją savo būdu, o ne mūsų paliktais plastikiniais „paminklais“.