Ilgės
Ne visos šventės skirtos persirengti. Kai kurios – prisiminti, kas buvome.
Ilgės – senoji lietuvių šventė, skirta išėjusiems atminti, protėviams pagerbti ir nematomam ryšiui tarp kartų pajusti. Jos būdavo minimos spalio pabaigoje, užbaigus rudens darbus, rimstant gamtai. Čia nėra moliūgų, šiurpių kaukių ir saldainių medžioklės, bet daugiau atminties, pagarbos ir ryšio su tais, nuo kurių prasidėjome. Tai laikas, kai atsigręžiame į savo pradžią, prisimename tuos, kurių balsų jau nebegirdime, bet kurių istorijas vis dar nešiojamės savyje.
Šįmet Ilges minėjome lankydami Kauno marių regioniniame parke esančius Dovainonių pilkapius. Prisiminėme protėvius, vaišinome vėles ir patys vaišinomės, klausėmės kanklių, kurių melodijos, rodos, puikiai susikalba su rudens tyla. O nuo aukščiausios parko atodangos gyvai žvelgėme į poeto Jono Aisčio eilėse įamžintus mėlynuosius tolius – į tuos pačius peizažus, į kuriuos kadaise žvelgė ir čia gyvenę pirmieji žmonės, ir kuriais šiandien grožisi atvykstantys lankytojai.
Dėkojame atvykusiems svečiams, kolegoms, o ypač Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologei Jūratei Garnelienei ir jos kanklių grupei „Saduja”, atvykusiai net iš Biržų.
O dabar jau galima keliauti skaptuoti moliūgų – juk tradicijos gali gražiai sugyventi! Ar gali? Kaip manote? Svarbu, kad tarp moliūgų, kaukių ir svetimų papročių nepamirštume savųjų šaknų ir žemės, kurioje jos įleistos. Smagu dairytis po pasaulį, pažinti jo tradicijas, bet ne mažiau svarbu žinoti, iš kokios žemės patys esame išaugę.
