O jeigu pieva būtų restoranas?
O jeigu pieva būtų restoranas?
Įsivaizduokite, kad vieną rytą pavirtote į bitę!
Į kurį restoraną eitumėte pavalgyti? Į tą, kuriame visą sezoną patiekiamas vienas ir tas pats patiekalas, ar į tokį, kuriame meniu nuolat keičiasi: čia bitkrėslės, ten kraujažolės, dirvuolės, gauromečiai, dobilai, čiobreliai, nakvišos ar raudonėliai?
Bitėms, drugiams ir kitiems pievos lankytojams pasirinkimas irgi svarbus. Rykštenė gal ir puikus „restoranas“ – kai žydi, vabzdžių ant jos netrūksta. Tačiau bėda prasideda tada, kai ji įsikuria taip sėkmingai, kad išstumia kitus augalus. Tada vietoj įvairaus pievos meniu lieka tik rykštenių bufetas. O taip norėtųsi prisėsti ant kokios bitkrėslės…
O štai bitkrėslė – vietinė mūsų pievos virtuvės žvaigždė. Ir ji čia ne viena. Kuo daugiau vietinių augalų, tuo įvairesnis stalas vabzdžiams.
Tai ką pasirinktumėte? Aukso spalva viliojančią rykštenių frančizę ar tokį pievos restoraną, kuriame kiekvienas staliukas siūlo vis kitą skonį?
Nes tiek mityboje, tiek gamtoje svarbu įvairovė. Negali kasdien valgyti tik kotletus! Arba įsivaizduokite, jei, tarkim, Laisvės alėjoje būtų parduodami vien tik kebabai…
Tad ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Invazinės rykštenių rūšys (kanadinė, didžioji, aukštoji) nėra mūsų pievų auksas. Priešingai, gamtai – tai Dievo rykštė.
Artėjant Žolinei raginame šį netikrą „auksą” skinti ir juo puošti savo namų erdves – taip bent minimaliai prisidėsite prie invazinių rūšių naikinimo natūralioje gamtoje.