Pagalba saugant botaninę retenybę
Saugomų teritorijų specialistai sulaukė netikėto prašymo – padėti išsaugoti botaninę retenybę privačiose valdose.
Pelkinė raistenė (Hydrocotyle vulgaris) – nedidelis, nepastebimas, bet labai retas augalas. Lietuvoje ji auga šlapiose pievose, žemapelkėse ir viksvynuose, neturtingoje ir rūgščioje aplinkoje. Mūsų šalis yra ties šios rūšies ištisinio paplitimo arealo rytine riba, todėl kiekviena išlikusi populiacija yra ypač svarbi.
Šiuo metu Lietuvoje žinomos vos trys pelkinės raistenės augavietės. Viena jų – Kaišiadorių rajone, privačioje valdoje. Čia rūšiai kyla grėsmė dėl labai paprastos priežasties – pieva keičiasi. Mažiau naudojamuose plotuose ima plisti krūmai ir medžiai, storėja samanų danga, didėja aukštųjų žolių konkurencija. Augavietė pamažu užauga, o pelkinei raistenei lieka vis mažiau vietos. Kita vertus, šiai mažylei netinka ir priešinga kryptis – pernelyg intensyviai šienaujama pieva, tiesiog „nuskusta“ iki žemės.
Gamtoje, kaip ir gyvenime, kartais svarbiausia – balansas. Tai dar vienas priminimas, kad gamtosauga nėra vien retų rūšių suradimas ir įrašymas į saugomų rūšių sąrašus. Kartais rūšiai išsaugoti reikia labai konkrečių veiksmų – tinkamai prižiūrėti pievą, neleisti buveinei užželti, bet ir nepaversti jos golfo aikštele, išsaugoti šlapią plotą ar tiesiog supratingai įsileisti biologinę įvairovę į savo kiemo kampą.
Biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne tik nuo institucijų. Jis priklauso ir nuo žmonių, kurie gyvena šalia tokių buveinių, jas valdo ar prižiūri. Ir ne visi, sužinoję, kad jų žemėje aptikta saugoma rūšis, pirmiausia klausia: „O ką dabar dėl to turėsiu daryti?“ Kartais pirmas klausimas būna visai kitas: „Ką galime padaryti, kad ji čia liktų?“
Nuo tokių klausimų ir prasideda tikroji gamtosauga. Būtent tokio klausimo sulaukėme iš Kaišiadorių rajono gyventojų, pasiryžusių savo valdose išsaugoti buveinę pelkinei raistenei.
Nuotraukos Irene Vilches ir Agneta Svirskė
